Italijos legendos atgimimas

Per trejus metus tris kartus pakilta į aukštesnį divizioną. Ne, tai ne kompiuterinio žaidimo istorija – tokį ilgą kelią per itin trumpą laiką nuėjo Italijos „Parma“ klubas. Du kartus kadaise UEFA taurę kėlusi komanda po supurčiusio bankroto nusprendė apatiniuose Italijos divizionuose neužsibūti ir grįžti į šalies elitą.

Vietinės miesto kompanijos investicijos į šį futbolo klubą buvo vienas geriausių bei blogiausių dalykų, nutikusių „Parma“ ekipai. Į ekipą atkeliavo didžiausios žaidimo žvaigždės, tačiau karti piliulė buvo nuryta, kuomet tvirtai Italijos piramidės viršūnėje stovėjusi „Parma“ patyrė du bankrotus per 11 metų.

Pirmieji metai

Ankstyvasis klubo gyvavimo periodas nebuvo itin sėkmingas – dvidešimto amžiaus pradžioje „Parma“ varžėsi B bei C divizionuose ir 1968 m. netgi patyrė bankrotą. Tik kitos vietinės komandos „Calcio Parmeze“ patekimas į „Serie D“ išsaugojo „Parma“ vardą.  Ketvirto diviziono naujokai perpirko licenciją iš bankrutavusios „Parma“ bei kartu perėmė ir aprangas, ir logotipą, ir teisę rungtyniauti tame pačiame mieste. Visgi rezultatai nesikeitė – klubas toliau blaškėsi tarp apatinių lygų, o vienintelis ryškus bandymas patekti į „Serie A“ buvo 1987-aisiais. Tuo metu ekipą antrus bei paskutinius metus treniravo dabar tikra žaidimo legenda laikomas Arrigo Sacchi. 1986-aisiais italo treniruojama „Parma“ prasibrovė į „Serie B“, o po metų vos trimis taškais atsiliko nuo automatiškos kvalifikacijos į pirmąjį divizioną. Tačiau ne dėl šio pasiekimo tai buvo paskutiniai Sacchi metai Parmoje. Augantį trenerio potencialą savu kailiu tuo metu pajautė „AC Milan“, kurie Italijos taurėje gavo antausį nuo „Parma“ su Sacchi priešakyje. Tuometiniam Milano ekipos savininkui Silvio Berlusconi užteko vos šių rungtynių ir Sacchi jau turėjo kontraktą viename didžiausių pasaulio klubų.

Po stratego išvykimo „Parma“ du sezonus iš eilės finišavo „Serie B“ lentelės viduryje, kol 1989-aisiais į trenerio kėdę atsisėdo tuo metu „Reggiana“ ekipą į „Serie B“ atvedęs Nevio Scala. Būtent po metų italo vadovaujama „Parma“ prasibrovė į aukščiausiąjį divizioną, lemiamose rungtynėse nugalėję tą pačią „Reggiana“.

„Parmalat“

Kuo toliau, tuo sėkmingiau rungtyniaujanti „Parma“ ėmė pritraukti vietinių verslininkų dėmesį, o XX a. pabaigoje neabejotinai žymiausia įmonė Parmoje buvo vietinė maisto korporacija „Parmalat“. Beveik 40 metų besitęsęs šeimos verslas pavirto į vieną didžiausių maisto kompanijų pasaulyje, o už viso to stovėjo žmogus, vardu Calisto Tanzi. Vos 22-ejų italas 1961-aisiais perėmė šeimos verslą, kuris vėliau virto „Parmalat“ – pavyzdžiu visiems šalies verslininkams. Per šiuos kelis dešimtmečius Tanzi šeima buvo praminta pirmąja šeima Parmoje, kadangi sukaupti turtai siekė dangų.

Italijoje dažnai sakoma, kad tu joks milijonierius, jei nesi įsigijęs futbolo klubo. Kaip ir kiekvienas italas, Calisto Tanzi buvo užkietėjęs futbolo fanas, o 1990-aisiais jis sugebėjo pasinaudoti puikia proga prisiliesti prie sporto karaliaus – įsigyti ką tik tragiškai prezidento netekusią „Parma“ ekipą. Po šio Tanzi veiksmo į „Parma“ kiemą atėjo dviguba šventė – ne tik patekimas į „Serie A“, bet ir investicijos bei futbolininkai, komandą iškėlę į visiškai kitą lygį. Prieš debiutinį sezoną aukščiausiame divizione „Parmai“ pavyko prisivilioti ir kylančią švedų puolimo žvaigždę Tomasą Broliną, ir Brazilijos rinktinės vartininką Claudio Taffarelį, ir belgą Georgesą Gruną, kuris iki šiol yra vienas daugiausiai mačų nacionalinėje rinktinėje sužaidusių futbolininkų.

Nauji pirkiniai ir trenerio Nevio Scalos gudrybės žaidžiant išsidėstymu su penkiais gynėjais „Parma“ leido jau debiutiniame sezone finišuoti šeštoje vietoje. Tai užtikrino Europos futbolą – ekipa pateko į UEFA Taurės varžybas (dab. Europos lyga). Tiesa, ilgai lauktas sezonas Europoje nesusiklostė – „Parma“ iš turnyro pasitraukė jau pirmame etape, pralaimėjusi Sofijos „CSKA“. Visgi Italijoje metai nenuėjo veltui – lygoje stabiliai užimta septintoji vieta bei iškovota Italijos taurė – finale patiestas Turino „Juventus“ su Roberto Baggio priešakyje.

Ankstyvą pasitraukimą iš Europos turnyro lėmė tai, jog ekipai trūko stabilaus puolėjo, o tokiu kitą sezoną tapo kolumbietis Faustino Asprilla, padėjęs ekipai užsitikrinti istorinį finišą trečioje lygos vietoje bei pirmąjį titulą Europoje – Taurių laimėtojų taurę.

Rimta jėga Europoje

Bėgo metai, o „Parma“, skirdama didžiulius pinigus žaidėjų rinkai, pamažu įsitvirtino Italijos futbolo elite. Nuo 92/93 m. sezono, kuomet ekipa džiaugėsi minėta trečia vieta lygoje, iki XX a. pabaigos, „Parma“ nė karto nebuvo iškritusi iš stipriausiųjų penketo, o 96/97 m. sezone iki aukščiausiojo laiptelio trūko vos dviejų taškų – tokia persvara titulą pasiglemžė Turino „Juventus“.

Ekipa vienas po kito kolekcionavo futbolo brangaakmenius – Gianfranco Zola, Fabio Cannavarro, Hristo Stoichkovas, Filippo Inzaghi – galima vardinti ir vardinti. Visgi jie dar negarantavo sėkmės, o ekipos savininkų greitai besikeičiantis požiūris lėmė, jog prieš dvejus metus 1995-aisiais UEFA Taurę iškovojęs ir klubą į aukštumas atvedęs Nevio Scala paliko ekipą. Valdžios netenkino pasibaigęs 95/96 m. sezonas be trofėjų ir strategas buvo atleistas, o jo vietą perėmė Carlo Ancelotti. Pasikeitimas įvyko ir klubo prezidento kėdėje – į ją sėdo Calisto Tanzi sūnus Stefano.

Ancelotti ir Tanzi duetas kaip mat atliko revoliuciją komandoje – buvo atsikratyta Stoichkovu bei Inzaghi, išvyko ir Zola, persikėlęs į Londono „Chelsea“.  Puolėjus pakeitė ne ką mažiau žinomi vardai – Hernanas Crespo bei Enrico Chiesa, atvyko ir Lilianas Thuramas. Rokiruotės davė vaisių – kaip jau minėta, „Parma“ 96/97 m. sezone finišavo antra bei gavo teisę rungtyniauti Čempionų lygoje. Deja, čia juos iš kovos ketvirtfinalyje eliminavo pats Nevio Scala, stojęs už Dortmundo „Borussia“ komandos vairo. Po tokio pasirodymo bei penktosios vietos lygoje, Ancelotti buvo parodytos durys ir 98/99 m. sezoną „Parma“ pasitiko jau su nauju strategu – Alberto Malesani, kuris darbo ėmėsi įsigydamas Juaną Sebastianą Veroną. Malesani pirmasis sezonas, ko gero, buvo kol kas sėkmingiausias klubo istorijoje – iškovota ir UEFA, ir Italijos taurė. Dar viena trenerių rokiruotė trumpam išėjo į naudą.

„Parma“ po tokio skaičiaus trofėjų per trumpą laiką pateko į Italijos futbolo elitą ir netgi buvo įtraukta į „Sette Sorelle“ grupę (liet. „Septynios seserys“) – taip buvo vadinamos septynios tuo metu geriausios šalies komandos – „Juventus“, „Milan“, „Inter“, „Fiorentina“, „Roma“, „Lazio“ bei „Parma“.  Visgi dukart UEFA Taurės nugalėtojai pasaulio mastu vis dar buvo mažas klubas, negalintis pasivaržyti su grandais dėl žaidėjų. Supratę, jog lygos titulo Parmoje nelaimės, iš ekipos patraukė būrys futbolininkų: už rekordinę 35 mln. eurų sumą brangiausiu planetoje tapo Hernanas Crespo, persikėlęs į Romos „Lazio“, jo pėdomis pasekė ir Lillianas Thuramas bei klubo akademijos auklėtinis Gianluigi Buffonas, abu nužingsniavę į Turino „Juventus“. Vos po metų klube išvyko ir Veronas. Už visus šiuos futbolininkus „Parma“ gavo per 110 mln. eurų, tačiau jų naujiems futbolininkams įsigyti neišnaudojo – bene brangiausias ekipos pirkinys buvo 28 mln. kainavęs saugas Hidetoshi Nakata. Tad kyla klausimas, kur dingo visi šie pinigai?

„Parmalat“ liepto galas

Po 2001-ųjų netekčių, kuomet klubą paliko Buffonas bei Thuramas, „Parma“ vis tiek iškovojo Italijos taurę, tačiau lygoje kaip mat krito į duobę – per pirmąją sezono dalį iškovojo vos keturias pergales. Tik gera antroji sezono pusė lėmė, jog ekipa penkiais taškais nutolo nuo iškritimo iš lygos ir finišavo dešimta. Po šio rezultato klubą ir vėl paliko keli svarbūs futbolininkai, tarp jų – ir tuometinis kapitonas Fabio Cannavaro. Ekipa po perėjimų lango vėl susižėrė didelius turtus, tačiau po metų paaiškėjo, jog visi pinigai dingo, o gautos sumos už futbolininkus pavirto į nieką. Ir visa tai – klubo mesijo Calisto Tanzi dėka.

„Parmalat“ bankroto ir Tanzi šeimos pinigų grobstymo istorija nuskambėjo per visą pasaulį, o į italui iškeltą bylą įsitraukė net ir šalies valdžia. Pagrindinis „Parmalat“ savininkas grobstė turtą ir iš įmonės, ir iš klubo, jį investuodamas į savo šeimos turizmo verslą. Susikaupusios skolos siekė net 14 milijardų eurų, skolingas liko ir „Parma“ klubas. Kaip vėliau paaiškėjo, visi ekipos futbolininkai buvo beviltiškai išparduodami, tam jog padengtų 80 mln. eurų siekusias skolas. Oficialiai Calisto Tanzi klubą paliko 2004-ųjų pradžioje, o jo sūnus tuo metu galėjo tik  pasvajoti apie prezidentavimo laikus klube, kadangi taip pat buvo įkalintas.

Vis tik „Parma“ išsigelbėjo. Pakeitusi klubo pavadinimą bei valdžią, ekipa skandalais apipinto sezono pabaigoje pelnė eilinę kvalifikaciją į Europos turnyrus, o po netgi sugebėjo prasibrauti į UEFA Taurės pusfinalį, kuriame turėjo pripažinti Maskvos „CSKA“ pranašumą. Deja, nacionaliniame čempionate reikalai 04/05 m. sezone nesiklostė puikiai. Sezono pabaigoje „Parma“ buvo ant prarajos ribos – turėjo žaisti išlikimo rungtynes su vienais aršiausių savo konkurentų – „Bologna“ ekipa. Nors lemiama kova buvo laimėta, nukentėti teko būtent UEFA Taurei, kurios pusfinalyje „Parma“ pasikliovė rezervine komanda, tam, kad žaidėjai galėtų pasiruošti po kelių dienų vykusiai lemiamai kovai Italijoje.

Trumpas išsigelbėjimas

Neseniai nukraujavusi „Parma“, norėdama išgyventi, turėjo toliau pardavinėti lyderius. 2005 m. vasarą atėjo du sezonus iš eilės rezultatyviausio futbolininko Alberto Gillardino eilė. Italas už 25 mln. eurų persikėlė į „AC Milan“, palikęs „Parma“ su 50 įvarčių savo sąskaitoje. Viena buvo aišku – laikai, kuomet klubas kovojo dėl aukščiausių vietų Italijoje jau seniai praeityje.

Sezonas po Gillardino išvykimo buvo kaip niekad sėkmingas – ne todėl, jog ekipa būtų žaidusi įspūdingai. Šį kartą suveikė tikrasis sėkmės faktorius. Po dar vieno Italiją apjuodinusio skandalo, pavadinimu „Calciopoli“, kuomet trys šalies klubai buvo išmesti iš „Serie A“ dėl sutartų rungtynių, dešimtą vietą tą sezoną užėmusi „Parma“ automatiškai palypėjo trimis pozicijomis aukščiau, o tai garantavo vietą UEFA taurėje. „Parma“ sulaukė gerų žinių ir už aikštės ribų – po trejų metų ieškojimų, ekipa pagaliau rado pirkėją – verslininką Tommaso Ghirardi. Jis taip pat tapo ir klubo prezidentu. Taip prasidėjo „Parmos“ amerikietiškų kalnelių periodas.

Dveji metai kovos dėl išlikimo. Štai kas laukė naujai atgimusios „Parma“. Prieš 06/07 m. sezoną pardavusi paskutinius savo ekipos lyderius Daniele Bonera bei Sebastieną Frey, ekipa dar sugebėjo išsigelbėti vadovaujama Claudio Ranieri. Tuo metu itin lygioje kovoje dėl išlikimo „Parma“ laimėjo tik per plauką – apatinį trejetą bei dešimtą vietą skyrė vos trys taškai, ten ir buvo įsispraudusi ekipa. Deja , paskutinę lygos dieną klubą išgelbėjęs Ranieri pasuko į „Juventus“, o „Parma“, kitame sezone pakeitusi tris trenerius, iškrito į „Serie B“. Paskutinis dūris buvo Zlatano Ibrahimovičiaus įvartis lygos kulminacijoje, pasiuntęs klubą į „Serie B“, kurioje „Parma“ nebuvo net 18 metų.

Visgi antroje lygoje „Parma“ užsibuvo vos metus – pirmu bandymu sugrįžusią ekipą į priekį vedė italų kilmės puolėjas Alberto Paloschi, įmušęs 12 įvarčių.

Bankrotas

Sugrįžusi į „Serie A“, „Parma“ savo kampaniją pradėjo iš naujo su strategu, sugrąžinusiu ekipą į pirmą divizioną – Francesco Guidolinu. Jau pirmame savo sezone ekipa priminė tą komandą prieš 20 metų – buvo užimta aštuntoji vieta ir pritrūko nedaug iki šanso vėl rungtyniauti Europoje. Visgi su Guidolinu sutarties nuspręsta nepratęsti ir strategas patraukė į „Udinese“ ekipą.

Per ateinančius ketverius metus „Parma“, atrodo, vėl buvo įsitvirtinusi jeigu ne šalies elite, tai bent „Serie A“ viduryje. Kelis kartus buvo finišuota viršutinėje lentelės dalyje ir atrodė, jog reikalai juda į priekį. Visą įdėtą darbą vainikavo 2014-aisiais lygoje užimta šeštoji vieta ir jau užsitikrintas bilietas į Europos lygą. Deja, ši sėkmė atnešė nesėkmę. Dėl pavėluotų klubo mokesčių mokėjimų, „Parma“ negavo UEFA licencijos dalyvauti kito sezono Europos turnyruose. Negana to, ekipa Europoje buvo rekordininkė – 2015 m. klubas buvo įregistravęs per 300 futbolininkų ir didžioji dalis jų buvo išnuomojami. Finansine prasme, tai buvo klinikinė mirtis. Klubą pamažu žlugdė neišmokėti atlyginimai (didžiausias – Antonio Cassano – 1,5 mln. eurų) bei mokesčiai, pavyzdžiui elektros. Kartą buvęs klubo žaidėjas bei trenerio asistentas Hernanas Crespo skundėsi, jog žaidėjai turėjo praustis po šaltu vandeniu treniruočių centre, kadangi klubas tiesiog nesumokėjo sąskaitų už karštą vandenį. Algų negaudavo ir stadiono apsaugininkai, todėl mačai būdavo tiesiog nukeliami.

Išblėsus susidomėjimui klubu, savininkas Ghirardi pasityčiojo iš „Parma“. Klubą pardavė už vieną eurą rusų bei kipriečių valdomai kompanijai. Tą patį „pokštą“ nauji savininkai iškrėtė antrą kartą, kuomet vos po dviejų mėnesių 2015-ųjų vasarį už tokią pat sumą ekipą perleido italų verslininkui Giampiero Manenti. Jau kovą Italijos teismas paskelbė „Parma“ bankrotą. Ekipai buvo leista užbaigti sezoną „Serie A“, tačiau pasirodymas lėmė, jog buvo užimta paskutinė vieta. Deja, „Parma“ kitą sezoną net nesužaidė „Serie B“ čempionate. Antroji italų lyga atsisakė duoti licenciją skolose paskendusiam klubui ir jis buvo nublokštas į ketvirtą divizioną, kur pradėjo naują gyvenimą su nauju pavadinimu: „Parma Calcio 1913”.

Atgimimas

Tai, kas įvyko po 2015-ųjų liepos, tapo futbolo istorija. Oficialiai atsikūrusi „Parma“ gyvenimą pradėjo iš naujo nuo „Serie D“ lygos, o klube netrūko iš praeities pažįstamų veidų – Nevio Scalai teko klubo prezidento kėdė. Ekipos valdymą perėmė vietiniai verslininkai bei fanai, o abonementų prekyba buvo sėkmingesnė negu ankstesnį sezoną, kai ekipa dar žaidė „Serie A“.

„Serie D“ ekipai buvo lengvas pasivaikščiojimas – finišuota be pralaimėjimų ir užfiksuotas lygos taškų rekordas. Nors kitame sezone taip pat lygoje neužsibūta ir pelnytas bilietas į „Serie B“, „Parma“ paprakaitavo. Sezoną pradėjęs pralaimėjimais, klubas sulaukė permainų vyriausiojo trenerio kėdėje, tačiau tai nesukliudė finišuoti stabiliai ir patekti į antrąją lygą per trumpiausią laiką.

Du dideli žingsniai pritraukė naujų investicijų. 60% „Parma“ akcijų įsigijo verslininkas iš Kinijos Jiangas Lizhangas, paskyręs save ir klubo prezidentu, o į viceprezidento kėdę pasodinęs ne ką kitą, o Hernaną Crespo.

Po pasikeitimų klube, kaip visiems žinoma, „Parma“ įvykdė neįmanomą – per tris sezonus tris kartus pakilo į aukštesnį divizioną. Ir tai buvo realybė, kuria niekas netikėjo iki pat paskutinės dienos. Būtent paskutiniojo turo rungtynėse „Parma“ nukovė „Spezia“ ekipą ir pateko į „Serie A“. Nors rungtynes aptemdė prieš akistatą  futbolininkų susirašinėjimai, atskleidžiantys galimą susitarimą tarp žaidėjų, „Parma“ pasiekimo sumenkinti negalima. Kita vertus, už tokius bandymus susitarti jau buvo sumokėta – žinučių autorius gavo dviejų metų poilsį nuo žaidimo, o ekipa šį sezoną turėjo pradėti kraityje turėdama minus penkis taškus, tačiau sprendimas buvo anuliuotas Italijos futbolo federacijos.

Po itin (ne)sėkmingos istorijos, „Parma“ aukščiausiame futbolo divizione pasiruošusi kilti be trikdžių – pergalės prieš „Cagliari“ bei „Inter“ tik įrodo, jog trys pakilimai divizionuose per trejus metus yra tik šio klubo nauja pradžia.

Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: Scanpix