Kalbėti apie istorines futbolo komandas ir nepaminėti Turino „Juventus“ būtų didelis neapsižiūrėjimas. Tai neabejotinai sėkmingiausiai Italijos lygoje rungtyniaujanti ekipa per visą jos istoriją – iškovoti 33 „Serie A“ čempionų titulai. Šešis iš jų klubas pelnė per paskutiniuosius šešerius metus ir, atrodo, jog ši rekordinė serija gali tęstis ir toliau.
Taktika
Per paskutinius šešerius metus abiejų klubą treniravusių strategų Antonio Contes bei Massimiliano Allegri taktikos paiteisino, todėl verta jas palyginti.
Antonio Conte visus tris pergalingus sezonus naudojo išsidėstymą 3-5-2. Tiesa, rungtynių metu išsidėstymas ginantis dažnai pasikeisdavo į 5-3-2, kuomet du krašto žaidėjai grįždavo prie savų vartų. „Juventus“ naudojo žemą gynybos liniją, visi 5 gynėjai susispausdavo prie savo baudos aikštelės prieigų. Tris centro gynėjų pozicijas dažniausiai užimdavo Andrea Barzagli (dešinė), Leonardo Bonucci (centras), Giorgio Chiellini (kairė). Šie italai visada rungtyniaudavo išsidėstę būtent taip, kadangi Barzagli ir Chiellini galėdavo funkcionuoti ir kaip krašto gynėjai, kartais pasaugodami nespėjusių į gynybą grįžti krašto futbolininkų pozicijas. Bonucci visada likdavo centre ir šiek tiek arčiau savų vartų, kadangi galėjo geriausiai atlikti ilgą perdavimą varžovų aikštės pusėn ir jam reikėdavo šiek tiek erdvės.
Du iš trijų centro saugų – Arturo Vidalis bei Paulis Pogba turėjo atlikti gynybines funkcijas kraštuose ir taip nepalikti varžovams kiekybinės persvaros. Tiesa, kuriam nors iš saugų pasitraukus į kraštą, į jo pusę judėdavo ir kiti du, taip nepalikdami didelių tarpų vienas nuo kito, kuriais varžovai galėtų pasinaudoti ir kurti ataką.
Atakas pradėdavo būtent minėti trys centro gynėjai ir šalia jų pasilikęs vienas iš trijų centro saugų – Andrea Pirlo. Kadangi žaidimas buvo paremtas aukštais kamuoliais, Pirlo, skirtingai nei Vidalis ar Pogba, nebėgdavo į priekį, o laukdavo progos pasiųsti aukštą kamuolį komandos draugams. Atakuojant komanda dažnai skildavo į du blokus – šeši puolantys futbolininkai ir keturi, pasiliekantys arčiau aikštės vidurio. Jeigu šiems keturiems nepavykdavo atlikti ilgo perdavimo, į pagalbą ateidavo kuris nors iš dviejų atakuojančių saugų ar krašto žaidėjų.
„Juve“, žaisdama ilgais perdavimais, visada turėjo aukšto ir greito puolėjų kombinaciją. Po aukštų krašto futbolininkų perdavimų į baudos aikštelę, reikėdavo puolėjo, galinčio gerai žaisti ore bei kito, kuris gali aplenkti varžovų gynėjus ir pasivyti kamuolį, jei aukštas perdavimas būtų netikslus. Antonio Conte per trejus metus panaudojo dvi tokias puolėjų kombinacijas – greitas Sebastianas Giovinco bei aukštas Mirko Vučiničius ir greitas Carlosas Tevezas bei aukštas Fernando Llorente.
A. Contei nusprendus palikti klubą dėl galimybės dirbti nacionalinėje rinktinėje ir jį pakeitus Allegri, ta pati taktika išliko dar du metus, kol varžovai nepradėjo po truputį perkąsti daugkartinių Italijos čempionų žaidimo braižą. 3-5-2 ėmė nebeveikti, kuomet buvo išnaudojami tarpai tarp centro gynėjų, nubėgusių gintis į kraštus. 2016-2017 metų sezone šios taktikos nebeliko, kuomet klubas galutinai neteko visų pagrindinių 3 cento saugų – Pogba, Pirlo, Vidalio. Naujiems saugams senoji taktika netiko ir Allegri turėjo perdėlioti komandą.
Gintis su nauja sistema 4-4-2 yra ženkliai lengviau, o praėjusį sezoną kraštuose turint Mario Mandzukičių bei Juaną Cuardado taip pat palengvėja darbas gynybos ketvertui, žinant šių futbolininkų greičio bei ištvermės galimybes. Allegri sistemoje visi atakuojantys futbolininkai varžovams rengiant ataką juos ima spausti, naudojama asmeninė gynyba ir taip svarbu ginantis išsaugoti išsidėstymą 4-4-2.
Atakuojant dažnai žaidžiama kraštais, ypatingai išnaudojant kairiojo ir dešiniojo krašto gynėjų paslaugas. „Juventus“ praėjusiame sezone dažnai stengėsi išformuoti priešininkų gynybą puolėjams žaidžiant arčiau aikštės vidurio – tikrajam puolėjui Gonzalo Higuainui šiek tiek atsitraukiant, atakuojančiu saugu rungtyniaujantis Paulo Dybala apsikeisdavo pozicojomis su tautiečiu ir įkirsdamas į baudos aikštelę suklaidindavo oponentus.
Pergalinga komanda
Sėkmingiausias sezonas lygoje neabejotinai buvo 2011-2012 metais. „Juventus“ tapo dar vienu klubu, išsikovojusiu „neliečiamojo“ pravardę – nepralaimėtos nė vienerios čempionato rungtynės. Užfiksuotas ir rekordas – praleista vos 20 ivarčių sezone – geriausias rezultatas tarp šiuolaikinės „Serie A“ ekipų. Rekordai tęsėsi ir po dviejų metų – čempionai lygoje finišavo su 102 taškais, tai taip pat geriausias rezultatas Italijos futbolo istorijoje.
Pirmus du „Serie A“ titulus, treniruojant Antonio Contei, „Juventus“ sugebėjo laimėti be ryškių pavardžių atakuojančių žaidėjų sąraše. Rezultatyviausi puolėjai buvo vos po dešimt įvarčių mušę Mirko Vučiničius ir Alessandro Matri. Klube taip pat rungtyniavo veteranai Fabio Quagliarella, Nicolas Anelka bei legenda Alessandro del Piero. Iš jaunųjų žvaigždžių puolime išsiskyrė tik Sebastianas Giovinco, tiesa, italas ekipoje ilgai neužsibuvo – persikėlė į Kanados klubą „FC Toronto“ ir ten sėkmingai muša įvarčius jau antrus metus.
Puolėjų indėlis išryškėjo nuo 2013-ųjų, kuomet ketverius metus iš eilės rezultatyviausio sezono futbolininko vietą užėmė argentiniečiai Carlosas Tevezas, Paulo Dybala bei Gonzalo Higuainas, mušdavę daugiau nei 20 įvarčių į metus.
Per visus šešis pergalingus sezonus komandoje išliko šeši tie patys žaidėjai: vartininkas Gianluigi Buffonas, gynėjai Bonucci, Barzagli, Chiellini ir Stephanas Lichtsteineris bei saugas Claudio Marchisio. Septintojo Italijos lygos titulo iš eilės su „Juve“ jau nelaimės Leonardo Bonucci, kuris, kaip kalbama, susipykęs su treneriu Allegri, vasarą patraukė į „AC Milan“.
Kalbant apie gynybą, kam keisti tai, kas puikiai veikia? Per paskutinius šešis nacionalinio čempionato sezonus, „Juventus“ nė karto nepraleido trisdešimties įvarčių. Panašiomis serijomis antrame šio amžiaus dešimtmetyje gali pasigirti tik dar dvi ekipos – Madrido „Atletico“ (5 sezonai) ir Miuncheno „Bayern“ (6 sezonai), kurių, kaip ir „Juventus“, serija vis dar gali prasitęsti – nuo 2011-ųjų taip pat nepraleidžiama daugiau nei 30 įvarčių per sezoną nacionaliniame čempionate.
Vienintelis frontas, kuriame italams pritrūko šiek tiek sėkmės – UEFA Čempionų lyga. Du kartus per trejus Massimiliano Allegri treniravimo metus į stipriausio Europos klubinio turnyro finalą prasibrovusi ekipa vis kentėdavo nuo Ispanijos grandų „Barcelona“ bei „Madrido „Real“. Šis sezonas – galbūt paskutinė galimybė vis dažniau apie pasitraukimą iš futbolo kalbančiam Gianluigi Buffonui laimėti prestižinį turnyrą, mat italas apie nesekmes Europoje kalba kaip apie vieną didžiausių jo nusivylimų futbole. Turbūt reikia pripažinti, jog daugelis futbolo aistruolių norėtų išvysti vieno iš geriausių vartininkų istorijoje triumfą Čempionų lygoje.
Tekstas – Lauryno Puikio
Nuotraukos – Eurosport ir Getty Images
Kas ta NBA naujokų birža?