Geriausiu 2023 metų Lietuvos sporto treneriu pirmą sykį buvo pripažintas Virgaudas Leknickas. Jo treniruojamos irkluotojos Donata Karalienė ir Dovilė Rimkutė tapo pasaulio ir Europos vicečempionėmis ir pelnė kelialapį į olimpines žaidynes. Kartu su jomis į Paryžių vyks ir kita šio specialisto treniruojama pora Ieva Adomavičiūtė ir Kamilė Kralikaitė.
„Nepasakyčiau, kad man praėję metai buvo kažkuo išskirtiniai ar su labai dideliais įvykiais. Jau ir 2022 metai buvo visai neblogi su moterų porine dviviete valtimi. Palaipsniui ėjome iki šio lygio“, – sakė V. Leknickas.
Didžiausias iššūkis treneriui buvo Mildai Valčiukaitei paskelbus apie karjeros pabaigą, nes tuomet jos partnerei Donatai Karalienei teko ieškotis naujos porininkės.
„Reikėjo kažką keisti ir taip nusprendėme į valtį susodinti D. Karalienę ir D. Rimkutę. Iš pradžių buvo šiokių tokių problemų, nes merginos neturėjo finansavimo. Dėl to teko burti porinę keturvietę, kuri pasaulio čempionate iškovojo finansavimą suteikiančią vietą. Tai leido burti norimas komandas, o taip pat prie komandos prisijungė treneris Mykolas Masilionis, kuris įnešė daug teigiamų emocijų ir naujovių. Taip prasidėjo produktyvus darbas, kurį vainikavo puikūs praėjusių metų rezultatai“, – „Sportlandmagazine.lt“ pasakojo V. Leknickas.
Lietuvos irkluotojai jau iškovojo keturis olimpinius kelialapius. Be minėtų dviejų moterų porų, kelialapius šaliai taip pat jau iškovojo vienvietes irkluojantys Dovydas Nemeravičius ir Viktorija Senkutė.
Sportininkai jau intensyviai ruošiasi naujam sezonui. V. Leknickas atskleidė, kad pasiruošimą šiek tiek koreguoja traumos – D. Rimkutei buvo diagnozuotas šonkaulių stresinis lūžis. Visgi nuo šių metų pradžios ji jau sportuoja pilna jėga. Neseniai visi geriausi irkluotojai dalyvavo treniruočių stovykloje Turkijoje ir visi sveiki grįžo namo.
„Dirbame ir stengiamės tobulėti. Žiūrėsime kaip viskas klostysis toliau. Svarbiausia yra apsisaugoti nuo traumų, ligų. Sąlygas irklavimo federacija suteikia tikrai geras“, – teigė treneris.
Minėti Lietuvos moterų duetai irkluoja skirtingas valtis – D. Karalienė su D. Rimkute – porinę dvivietę, o I. Adomavičiūtė su K. Kralikaitė – pavienę. Tačiau ne tai šiuo metu yra didžiausias trenerio rūpestis.
„K. Kralikaitė mokosi JAV ir mes negalime kartu treniruotis. Tai yra didžiulė problema. Kamilė į Lietuvą turėtų grįžti birželio pradžioje, o Europos čempionatas vyks balandį. Reikės kažką galvoti. Manau, kad Europos čempionatui pavienio irklo valties nesugebėsime įstatyti. Yra Martyna Kazlauskaitė, bet ji irkluoja iš to pačio borto kaip ir Ieva. Žinoma, viskas yra įmanoma, tačiau laikas nėra mūsų sąjungininkas. Svarstome įvairius variantus. Vienas iš tokių – porinės keturvietės valties suformavimas, kuri galėtų dalyvauti Europos čempionate. Tuo tarpu olimpinėms žaidynėms I. Adomavičiūtė su K. Kralikaitė ruoštųsi nuo birželio“, – aiškino V. Leknickas.
Treneris taip pat neabejoja, kad dar kai kurios Lietuvos valtys sieks prasibrauti į olimpines žaidynes likusiose atrankos varžybose, bet matant konkurenciją pasaulyje, tą padaryti bus nelengva.
Irkluotojų treneriai yra iš tų, kurie dėl sporto šakos specifikos retai kada matomi eteryje. Jeigu treniruotėse treneriai dar gali plaukti greta ir patarti sportininkams, tai per varžybas jie jau viską stebi iš šono. V. Leknickas, kalbėdamas apie irklavimo trenerių darbą, prisiminė garsaus masažuotojo Juozo Petkevičiaus-Juozuko žodžius: „Jeigu krepšininkai dirbtų taip sunkiai kaip jūs, tai nežinau kokie būtų rezultatai“.
„Šie daugiausiai su krepšiniu dirbančio žmogaus žodžiai viską pasako, – šypsojosi V. Leknickas. – Mes paprastai darome tris treniruotes per dieną. Ryte būna dviguba treniruotė (3-4 val.), popiet – viena (2-3 val.). Į tai įeina darbas ant vandens, darbas su svoriais, krosas ir t.t. Šiuo metu daugiausiai dirbame su ištverme, aerobika, renkame kilometrus. Trenerio darbas yra stebėti techniką, komandinį darbą, reguliuoti valtis, sudaryti planus, Man tai neatrodo kažkas neįprasto ar išskirtinio lyginant su kitomis sporto šakomis. Tik tiek, kad pats sportininkų veiksmas vyksta ant vandens.“
Tekstas: Dominyko Genevičiaus