Ankstyvais sekmadienio rytais Paryžius tingiai snaudžia. Daugkartinė Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionė Ingrida Zenkevičiūtė (38 m.) skuba į čiuožyklą treniruoti galbūt būsimų Prancūzijos olimpinių prizininkų. Tiesa, šiandien išsimiegoti galėjo ir ji – dėl techninių gedimų ledo arenoje treniruotė neįvyko, todėl pasišnekučiavome Ingridos ir jos vyro Francio namuose Prancūzijos sostinėje.
Dažnai būrelius vaikams pirmiausia parenka tėvai. Kaip dailusis čiuožimas atsirado tavo gyvenime?
Pirmiausia į čiuožyklą tėvai nuvedė metais vyresnę seserį, nes Baltarusijoje pavyko gauti mažytes pačiūžas. Ėjau kartu su jais. Seseriai tėvų mintis labai nepatiko – pačiūžos buvo per didelės, vis griuvinėjo, verkė. Aš irgi verkiau, nes… labai norėjau čiuožti! Močiutė numezgė vilnones kojines, kad pačiūžos nesmukinėtų, ir paleido mane, beveik trimetę, ant ledo.
Kai pradėjau treniruotis, verkti nenustojau, bet ne todėl, kad buvo sunku, o dėl to, kad nenorėdavau lipti nuo ledo!
Ledo karalienė?
Iš kur žinai? (Kvatoja.) Kai kurie draugai mane lig šiol taip vadina! Spėk, kaip nuviliodavo nuo to ledo? Tik saldainiais!
Tokią rėkiančią mane pastebėjo Lilija Vanagienė ir ėmėsi treniruoti. Šešerių pirmą kartą išvažiavau su rinktine. Vasarą irgi reikia sportuoti, o Lietuvoje nebuvo uždarų čiuožyklų, todėl skridome į Sjeverodonecką Ukrainoje. Stovykloje buvau su dideliais vaikais, dabar jau gerai neatsimenu, Povilas Vanagas ar jo brolis Simas man vakarais sekdavo pasakas. Na, o trenerė mums buvo kaip mama. Griežta, bet teisinga. Dabar pasikalbame su buvusiais komandos draugais, kad ji mus išmokė net daugiau nei tėvai. Tais laikais buvo nelengva, bet trenerei nieko nebuvo neįmanomo. Net nekilo minčių, kad, pavyzdžiui, negaus pinigų važiuoti į varžybas.
Kaip sekdavosi varžybose?
Anksti patekau į jaunių rinktinę. Jaunių pasaulio čempionate Lietuvai galėjo atstovauti tik viena mergina ir vienas vaikinas. Kas laimėdavo Lietuvos čempionatą, tas ir važiuodavo, o aš jį vis laimėdavau. Vienintelės varžybos, kuriose neteko dalyvauti, – olimpiada. Na, dalyvavau tik mini – 1995 metais Europos jaunimo olimpiadoje Andoroje.
Kai jau antrąkart pasirodžiau su ta pačia suknele kvalifikacinėje programoje, sėdėjome su L. Vanagiene „kiss and cry“ (taip vadinamas suolelis, kurį rodo per TV, kai čiuožėjai laukia balų) ir meldėmės. Ji – kad patekčiau į 24-uką ir galėčiau tęsti varžybas, o aš – kad ne, nes negalėjau trečiąkart su ta pačia suknele išeiti ant ledo!
Kur laikai medalius?
Maiše. Krūva medalių. Kažkaip visai neturiu poreikio jų afišuoti, o ir tos taurės po kelerių metų surūdijo, gintariukai atsiklijavo ir nubyrėjo… Laikau vienintelę – kurią gavau Italijoje, tikrai graži, gal antrą vietą tuomet laimėjau. Viskas likę Lietuvoje.
Ar buvo sunku baigti sportininkės karjerą?
Išeiti sunku bet kokiame sporte, bet norisi karjerą baigti nebūnant labai žemai. Prieš gimdymą pralaimėjau čempionatą, o gimus sūnui, dabar jau buvęs vyras mane paskatino: „Eik, atsikovok čempionės vardą ir galėsi baigti karjerą.“ Po pirmos treniruotės maniau, kad mirsiu, kad niekada nebeatgausiu sportinės formos, bet po truputėlį ji grįžo.
Karjerą baigiau 1999 metų pasaulio čempionate Prahoje. Jame dalyvauti prikalbino L. Vanagienė, nes… nebuvo kam čiuožti. „Žiūrėk, dar yra laiko – važiuok!“ Na, gerai, pagalvojau, – dėl Lietuvos.
Juokingiausia, kad kai žiūrėjau įrašą, supratau, jog visus apgavome! Mano pavardė buvo jau kita, todėl komentatoriai sakė: „Štai nauja Lietuvos atstovė, jai šis čempionatas pirmas.“ Į varžybas nusivežiau tik vieną suknelę, nes buvo striuka su pinigais, o ir federacija jų neturėjo. Su trenere sakėme, kad į finalinius čiuožimus vis tiek nepateksime. O aš ėmiau ir patekau! Kai jau antrąkart pasirodžiau su ta pačia suknele kvalifikacinėje programoje, sėdėjome su L. Vanagiene „kiss and cry“ (taip vadinamas suolelis, kurį rodo per TV, kai čiuožėjai laukia balų) ir meldėmės. Ji – kad patekčiau į 24-uką ir galėčiau tęsti varžybas, o aš – kad ne, nes negalėjau trečiąkart su ta pačia suknele išeiti ant ledo! (Juokiasi.) Dievas išklausė mane – likau 25-a ir karjerą baigiau.
Baigei karjerą, sutikai naują meilę ir atvažiavai į Paryžių?
Iš pradžių dirbau trenere Lietuvoje, paskui Norvegijoje, o su Franciu susitikome 2003 metais Kopenhagoje per teisėjų seminarą. Čiuožime prasidėjo nauja era, kai nebeliko 6.0 balo. Dabar kiekvienas elementas turi savo „kainą“: atlikai – gavai balą, ne – jo nėra. Reikėjo iš Lietuvos ką nors siųsti mokytis naujos sistemos. Kalbėjau angliškai, todėl delegavo mane. Francis – dantų chirurgas, bet čiuožimas yra visos jo šeimos aistra. Vis susitikdavome seminaruose. Jis buvo linksmas, ne toks, kokius įsivaizdavau prancūzus. Kvietė kvietė, tad vieną dieną susikroviau daiktus, įsisodinau sūnų Tautvydą ir automobiliu atvažiavome į Paryžių.
Ir pradėjai treniruoti vaikus čia…
Prancūzijoje įdomu dirbti, vaikus galima šiek tiek paspausti, griežtesnį žodį pasakyti, bet, aišku, neperžengiant ribų, ne taip kaip, pavyzdžiui, Rusijoje, kur per rankas pačiūžų apsaugomis tranko… Norvegijoje buvo sudėtinga, bijojau ką nors ne taip pasakyti, nes vaikai ten – dievai. Bet negi glostysi galvą, kai nėra jokių rezultatų?
Rezultatas – labai svarbu?
Sporte taip yra: jei tik lauksi, rezultatų gali ir nebūti, geriau dirbti ir džiaugtis procesu. Aišku, dirbame dėl finalinio rezultato, bet tai toks ilgas kelias… Mūsų darbe psichologiškai sunku, nes darbo vaisius pamatai negreitai. Pavyzdžiui, iškepi tortą, skanu, visi valgo – misija atlikta. O čiuožime vis lipdai lipdai tą tortą. Skaičiau, kad dailusis čiuožimas pripažintas viena sunkiausių sporto šakų. Turi būti muzikalus, artistiškas, lankstus beveik kaip gimnastas, fiziškai stiprus, ištvermingas, nes programa ilga. Atrodo, kas čia tokio – trys keturios minutės, bet jos yra tokios intensyvios!
Beveik visi buvę mano mokiniai lietuviai dalyvauja varžybose, Europos ir pasaulio čempionatuose. Kol kas daugiausia pasiekė buvęs mokinys latvis Deniss Vasiljevs.
Nors savo medalių maiše olimpinio neturiu, tikiuosi, kad vieną dieną turėsiu kaip trenerė. Jei kuris mano treniruojamas vaikas bent nukeliautų iki olimpiados, man tai būtų pats geriausias medalis.
[alert color=”gray”]Ingrida Zenkevičiūtė, 38 m.
– Penkiskart Lietuvos dailiojo čiuožimo čempionė;
– 1995 m. Europos jaunimo olimpiadoje Andoroje užėmė 12 vietą;
– 2016 m. Jaunimo olimpiadoje Insbruke buvęs auklėtinis latvis Deniss Vasiljevs laimėjo sidabro medalį;
– Augina du sūnus – Tautvydą (17 m.) ir Nojų (5 m.), berniukai mieliau žaidžia futbolą ir tenisą[/alert]
1999 metų Europos čempionatas
https://www.youtube.com/watch?v=0SOgj06FMr4
[alert color=”violet”]Įdomybė
Dailusis čiuožimas 1908 ir 1920 metais buvo įtrauktas… į vasaros olimpinių žaidynių programą! 1920 m. olimpine čempione tapo švedė Magda Julin, kuri buvo… 4 mėnesį nėščia![/alert]
Autorė – Goda Klimavičiūtė
Nuotraukos – Goda Klimavičiūtė ir iš asmeninio archyvo
„The North Face“ ir kiti žemės kampeliai