Dalintis „Elijus Čivilis: kai siela stipresnė už kūną“

Elijus Čivilis: kai siela stipresnė už kūną

Praeitą savaitgalį, spalio 20-21 d., vyko WEMBO Solo 24h MTB 2018 Pasaulio čempionatas Škotijoje. 24 valandų MTB individualių lenktynių iššūkį priėmė Elijus Čivilis, kurio nuomone tai buvo sunkiausios patirtos lenktynės gyvenime. Beje, pati WEMBO organizacija vertina šį ištvermės renginį taip pat: „Probably the toughest WEMBO to date”. Niekas geriau nepapasakos apie lenktynes nei pats jų dalyvis – perduodame žodį ištvermės sporto entuziastui, kuris 24 valandų MTB Pasaulio čempionate užėmė aukštą 4-ą vietą.

„Taip, pridėjęs ranką prie širdies, sutinku su visais skeptikais ir pesimistais: važiuoti 24 valandų MTB lenktynes, o ypač Pasaulio ar Europos čempionatus, siekiant aukščiausio rezultato SOLO (individualioje) kategorijoje, nepatenka po šūkiu „sportas – sveikata!“. Tai yra kažkas, kas peržengia olimpinio sporto ribas ir „normalūs“ profesionalūs sportininkai to šiaip sau nedaro.  Tokios lenktynės gali padaryti daugiau žalos nei duoti naudos, nes per 24 valandas yra peržengiamos visos įmanomos ribos vienu metu (sukilimo, atstumo, techniškumo, emocinio stabilumo, ištvermės ir t.t.). Patikėkite, ne visi esame atsidūrę „ten“ ir nesiūlau net pabandyti, kol nesi tam pasirengęs. Pabandykite geriau maratonus, treko rungtis, plento lenktynes ar dviračių kroso varžybas, o kai jau ateina laikas, tada į gyvenimą ateina ir tinkami žmonės, kurie padeda pasiruošti pasitikti „tas“ naujas patirtis. Smagu tai, kad tokių žmonių, pabuvojusių „ten“, Lietuvoje yra ir jau visai nemažai. O kadangi šiemet nieks iš jų nesiryžo iškelti Lietuviškos vėliavos WEMBO 24h MTB Pasaulio čempionate Škotijoje, teko šitą užduotį prisiimti sau. Ankščiau sėkmingai sekėsi važiuoti dvejetų grupėje, bet smalsu buvo pabandyti tai padaryti SOLO.

Planuojant varžybos Škotijoje viskas buvo labai aišku: bus šalta, šlapia ir tamsu. Atrodo viskas labai atitinka lietuviškas sąlygas, bet besimėgaujant neįtikėtina „bobų vasara“, kažkaip naiviai tikėjau, kad nebus viskas taip jau blogai. Juolab, kad turėjau labai tvirtą komandą – stipriausią šių metų Lietuvos MTB maratonininką Arnoldą, Jokers dviračių komandos sielą Mindaugą, o mus konsultavo bene geriausias 24 valandų varžybų ekspertas Lietuvoje – Saulius.

Škotija mus pasitiko draugiškai – šalta, šlapia ir tamsu. Tik prašvitus patraukėme susipažinti su trasa. Trasa paliko „WOW“ įspūdį ne tik dėl to, kad Nevis Range vyksta pasaulio downhill (nusileidimo nuo kalnų) taurės etapas, kuriame pajėgiausi pasaulio sportininkai matuojasi savo baimių ir techniškumo lygius, bet ir dėl to, kad trasa labai turininga.

Nuo pat pirmų metrų trasa eina vienvėžiais vaizdingais pakilimais ir man, kaip lygumų krašto gyventojui, labai sudėtingais nusileidimais tarp akmenų su įvairaus perkritimo slenksčiais, mediniais viražais ir visais kitais aukščiausius lūkesčius MTB trasai atitinkančiais atributais . Visgi tai – Pasaulio čempionatas.

Varžybų taktiką ir scenarijus su komanda aptarėme dar dieną iki starto. Vieni svarbiausių momentų yra mityba ir sustojimai. Valgyti reikia tai, kas Sauliaus suplanuota, bet kadangi tai darome ne pirmą kartą, tai žinome, kad varžybų metu nuomonė gali keistis, tačiau jos nebūtinai reikia paisyti. Sustoti, žinoma, reikia kuo mažiau, bet kai jau taip darysiu, reikia viską būti susitarus (kaip dedam šviesas, kada keičiam atsarginį dviratį, kokiu bėdų gali nutikti ir kaip jas spręsti). Dalinantis patirtimi siūlau susipažinti su planu ir jo įgyvendinimu.

Starte organizatorius pasidžiaugia, kad susirinko „quality field“, reiškiančio, kad atvyko visi geriausi ir visi, kas turi būti (nors man pritrūko 24 valandų varžybų lietuviškų vilkų Einoro, Sauliaus, Gedimino ir Andriaus). Kaip visada ir kas keisčiausia, 24 valandų varžybų startas niekuo nesiskiria nuo maratono – „full gazz“. Mano tikslas – neperkopti anaerobinio slenksčio, tad aš tik žiūrovas peletone. Peletonas greitai plyšta ir kalno viršūnėje esame tik maža grupelė kartu.

Pradėjus pirmąjį technišką nusileidimą suprantu, kad esu iš visų lėčiausias, o žegnojimasis ir poterių kalbėjimas manęs greitesniu nepadaro.

Pametu lyderius ir pirmąjį ratą įveikiu 7-tas. Vėliau jau rutina. Suku ratus ir nelabai dairausi į rezultatus. Pirmus ratus tenka važiuoti su legendiniu australu, kuris yra 7 kartus pasaulio čempionas. Lyg ir tempas mums abiem tinkamas, bet kaskart nusileidimuose jis dingsta man iš akiračio, o aš per pirmas 3 valandas nusiverčiu 3 kartus (2 kartus per vairą ir kartą į kalną ant šono). Savo komandai nieko nesakau, nes nenoriu kelti panikos, juk varžybos vos prasidėjo, o aš jau savo viso sezono griuvimo limitus išnaudojau.

Tada atėjo tamsa. Su tamsa atėjo lietus. Tamsa truko net 14 valandų, o lietus tęsėsi iki pat finišo. Tamsoje ir lietuje viskas tapo labai dramatiška. Po vidurnakčio biologinis laikrodis man išmušė miego valandą ir aš sunkiai tvarkydamasis su mieguistumu nusileidau iki 9-tos vietos.

Kalno viršūnėje – labai sustiprėjęs vėjas, rodos, pasiruošęs didžiausius medžius po ratais patiesti, nusileidimai tapo srauniais kalnų upeliais, o nekaltos pievelės – klampiais mėšlynais.

Visų greitis labai krito, įskaitant ir mano. Man sunku. Jaučiausi artėdamas prie to lūžio taško, kuris ir skiria 24 valandų lenktynes nuo įprastų patirčių. Ties 16-ta varžybų valanda jaučiuosi kaip viena koja skaistykloje, o kita jau žengiantis į pragarą. Pirmą kartą rimtai sustoju prie savo komandos. Suprantu, kad čia galėčiau viską ir baigti. Man „vamzdec“. Nejaučiu rankų, kiaurai permirkęs, sluoksnis smėlio tarp rūbų ir kūno jau nutrynė sluoksnį odos. Nusprendžiame mane perrengti. Aš tiesiog atsisėdu, o komanda nuplėšia nuo manęs visus skudurais virtusius drabužius ir aprengia naujai. Suprantu, kad turiu važiuoti toliau, bet dar išprašau, kad leistų 3 minutes pasėdėti ir pavalgyti lietuviškos juodos duonos. Sugaišęs 10 minučių pajudu toliau į lietų ir tamsą. Pradeda mausti probleminį kelią, kuris, žinau, yra vienintelis dalykas, dėl kurio skausmo aš galiu nutraukti varžybas, bet neskubu pasinaudoti šiuo pasitraukimo bilietu. Tiesa sakant, šioje vietoje net apima smalsumas, kiek galėčiau įsijausti į šitą dramatišką situaciją ir bandau mintyse graudintis. Noriu išspausti ašarą. Bandau sau iškelti tradicinius egzistencinius klausimus: „Ką aš čia darau?“ arba „Kodėl man to reikia?“ ir mano nuostabai – atsakymų jiems neturiu, nes jie man visiškai neaktualūs.

Kūnas, rodos, suplėšytas ir silpnas, bet siela stipri ir tikrai neplanuojanti niekur atsitraukti. Suprantu, kad būtent dabar aš jau esu „ten“. „Ten“, kur paprastai nepateksi, „ten“, kur jokie pinigai tavęs neperkels, „ten“, kur yra gera, kur yra namai.

Jaučiuosi grįžęs namo, o grįžęs namo savęs juk nedraskai. Suprantu, kad ašarų nebus. Visiškai atleidžiu, nespaudžiu, tausoju savo kelį. Žinau, kad nieku gyvu nepasitrauksiu, važiuosiu iki galo. Verčiuosi per kalnus ir akmenis, nusileidžiu vėl į starto miestelį, susitariame, kad vėl keisiu drabužius, nes protas veikia ir sumąsčiau geresnį derinį. Pirmą kartą komanda papasakoja apie užimamas pozicijas ir kitus dalyvius, apie palūžusį šių metų Europos čempioną iš Suomijos, apie dužusias viltis ankstesnių čempionatų prizininkų iš JAV, apie tai, kad vaizdai čia primena gerą holivudo kiną apie zombių apokalipsę. Važiuoju toliau, staiga smarkiai pradeda skaudėti nugarą, kuri iki šiol niekada nekėlė jokių problemų. Komanda informuoja, kad esu pakilęs į 4-tą vietą, bet iš galo „parlekia“ dar vienas entuziastas. Šitaip ramiai ir palengva, užsistumdamas dviratį pėsčiomis į visus kalnelius, įveikiu paskutinį ratą ir voilà – finišo linija!

Ar patenkintas rezultatu? O taip! Visų pirma aš pabuvau “ten” – namuose, nerealus jausmas. Antra, mano komanda ir visas lietuviškas palaikymas yra visiškai psichotropinis užtaisas, labai gera išgyventi tokius dalykus kartu. Na, o galiausiai tokie ir buvo mano tikslai: a) pakartoti geriausią lietuvišką rezultatą (aukšta 5-ta vieta iškovota JAV vykusiame čempionate 2015-taisiais) arba b) įlipti į TOP 10 pasaulyje.

Po varžybų vien tik geros emocijos ir nesvarbu, kad vis dar vaikštau it buratinas, o savijauta – tartum būtum suvažinėtas traukinio. Visgi tai buvo WEMBO 24 valandų MTB Pasaulio čempionatas.”

Lenktynių akimirkos:

Lenktynių rezultatai: https://bit.ly/2EHgTNs 

Įspūdžiais dalinosi: Elijus Čivilis
Nuotraukos: Sportograf.com

Komentarai

  1. Modestas

    Didžiausia pagarba!

  2. Remigijus

    Pavydėtina valia. Džiugu girdėti, kad toks iššūkis įveiktas.
    Tai įkvepia ir mane siekti tikslo.
    Linkėjimai nuo MTB fano

Komentuoti: Remigijus Cancel Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.

Susiję straipsniai

Sekantis straipsnis:

PRASIDĖJO NAUJASIS NBA SEZONAS

Važiuokite žemyn, kad matyti sekantį straipsnį