Viena geriausių Lietuvos sportinio ėjimo atstovių Austėja Kavaliauskaitė praėjusiais metais tapo Lietuvos čempione 10 km distancijoje ir yra nuolatinė tarptautinių varžybų dalyvė. Geriausi Lietuvos sportinio ėjimo atstovai kiekvienus metus pradeda tolimojoje Australijoje, kur vyksta tarptautinė stovykla.
Ne išimtis buvo ir šių metų sausis. Australijoje kilometrus rinko ir sezonui ruošėsi A. Kavaliauskaitė, Brigita Virbalytė-Dimšienė, Marius Žiūkas ir Artūras Mastianica.
Apie šią sporto šaką ir patirtį Australijoje „Sportlandmagazine.lt“ pakalbino A. Kavaliauskaitę.
Papasakok, kaip susidomėjai sportiniu ėjimu?
Sportinį ėjimą pradėjau sportuoti motyvuota savo geriausios draugės, kuri tuo metu jau sportavo. Tai norėjau tiesiog išbandyti. Kadangi esu kilusi iš mažo miestelio Kėdainių rajone, tai nebuvo ir didelio pasirinkimo. Rezultatai greitai pradėjo gerėti, atsirado daugiau noro išbandyti save ir, paskatinta savo pirmojo trenerio Roberto Kaselio, taip ir pasilikau šiame sporte.
Kas labiausiai tave motyvuoja tobulėti? Kaip kovoji su sunkesnėmis akimirkomis?
Kai treniruotėse atsirado stabilumas, nuoseklumas, jaučiuosi kur kas stipresnė ir labiau pasitikinti savimi. Šiemet jau triskart gerinau asmeninius rekordus ir tai mane motyvuoja eiti į priekį. Kiekvienas sportininkas supranta, jog sporte būna ir pakilimai, ir nuosmukiai. Stengiuosi po ne itin sėkmingų startų tai priimti kaip patirtį.
Metų pradžioje Lietuvos ėjikai įprastai vyksta į Australiją. Kaip atrodo jūsų dienos ir savaitės ten?
Australai kasmet sukviečia ėjikus iš viso pasaulio į tarptautinę stovyklą. Tokia stovykla man buvo jau antroji. Kiekvienais metais Australijoje vyksta tam tikras projektas, kuriame dalyvaujame. Pernai išbandėme dietų projektą, o šiemet – skysčių balansą kūne (hydration).
Abu kartus tris savaites praleidome aukštikalnėse, vėliau persikėlėme į Kanberą, kur buvo varžybos. Projektai baigėsi dar vieneriomis varžybomis kituose miestuose.
Sausio ir vasario mėnesiais treniruotis ėjikams Lietuvoje yra sudėtinga, todėl džiaugiamės turėdami galimybę pabėgti į vasarą ir pratintis treniruotis karštomis oro sąlygomis su aukščiausio lygio pasaulio ėjikais.
Įprastai Australijoje visi treniruodavomės pagal vieną planą, kuriame būdavo dvi greičio, dvi ištvermės treniruotės per savaitę. Treniruodavomės du kartus per dieną. Laiko paturistauti, kaip ir įprastai kitose treniruočių stovyklose, beveik nelieka. Žinoma, svarbiausią Australijos simbolį – kengūras – matydavome beveik kasdien treniruotėse.
Kokia sportinio ėjimo situacija Lietuvoje – ar užtenka konkurencijos ir sąlygų?
Visada norėtųsi, kad ėjikų Lietuvoje būtų daugiau. Ne visi jaunieji ėjikai pasiekia suaugusiųjų amžiaus grupę, o ir patyrę ėjikai baigia sportines karjeras. Negalime lygintis su didžiosiomis Europos valstybėmis, kur ėjimas labai populiarus. Sportinis ėjimas yra daug laiko, motyvacijos ir užsispyrimo reikalaujanti rungtis, todėl ne kiekvienas pasiryžta ją pasirinkti. Jaunimą galėtų labiau pritraukti jauni treneriai, tačiau Lietuvos ėjime jų labai trūksta. Be to, ėjimui tenka konkuruoti su iš šono kur kas patrauklesnėmis lengvosios atletikos rungtimis ar kitomis sporto šakomis.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Vaidas Žlabys laimėjo Europos bekelės bėgimo taurės etapo varžybas Lenkijoje