Lietuvos irkluotojų sezonas tradiciškai baigiasi vasaros pabaigoje arba rudens pradžioje, tačiau antrus metus iš eilės paskutiniai šio sporto akcentai buvo sudėti spalio pabaigoje. Tik tai buvo padaryta ne visai tradicinėje rungtyje. Europos pakrančių irklavimo čempionate Ispanijoje varžėsi du lietuviai – Žygimantas Gališanskis ir Eglė Bezzubovaitė.
Jeigu Europos čempionu tapusiam Ž. Gališanskiui tai jau buvo antrasis čempionatas, tai E. Bezzubovaitė tokiose varžybose dalyvavo pirmą sykį. Nors jai medalių iškovoti nepavyko, sportininkė džiaugiasi įgauta nauja patirtimi.
„Sportlandmagazine.lt“ pakalbino sportininkę apie neįprastą irklavimą ir jo ypatybes.
Kaip atsidūrei pakrančių irklavime? Ar pati norėjai išbandyti šį sportą?
Pakrančių irklavimą išbandžiau visiškai atsitiktinai. Klaipėdoje vyko pirmosios pakrančių irklavimo sprinto varžybos. Ten sudalyvauti nepavyko ir treneriams vis užsimindavau, kad kada nors dar turėtume pamėginti šią discipliną. Vis dėlto gyvename prie jūros (šypsosi). Tik pasitaikius progai ir galimybei dalyvauti Europos pakrančių irklavimo čempionate, mūsų irklavimo centro direktorius Liudvikas Mileška iškart pasiūlė man, o aš iššūkius ir naujoves mėgstu, tad ilgai negalvojusi sutikau.
Kuo šis sportas skiriasi nuo irklavimo? Ko reikia būtent pakrančių irklavimui?
Principas tas pats – reikia irkluoti greitai ir stipriai (šypsosi). Kalbant rimčiau, skiriasi valtis. Jūrinė yra trumpesnė, žymiai platesnė ir sunkesnė, taip pat – gerokai jautresnė valtis. Dar šie irklavimai skiriasi rungtimis. Įprastai irkluojame 2 km tiesiai, o pakrančių irklavime išbandėme tiek 6 km ištvermės, tiek 500 m sprinto distanciją su daug daug posūkių.
Treniruotėse reikia gerai atidirbti posūkių taktiką ir techniką, tas duoda labai daug. Taip pat reikia nemažai greičio treniruočių tiek bėgant, tiek irkluojant, nes net ilgoje distancijoje ties kiekvienu posūkiu sulėtėjus, po to vėl turi išvystyti maksimalų valties greitį. Tokie ir skirtumai. Bazė ta pati, tik reikėtų pridėti daugiau greičio ir techninių treniruočių.
Kokie įspūdžiais iš Europos čempionato? Kas labiausiai įsiminė?
Europos čempionatas kiekviename žingsnyje kėlė nuostabą ir šiokią tokią baimę. Gerai, kad turėjau komandą, kuriai tai nebuvo pirmas kartas, tad tiek treneris, tiek Ž. Gališanskis vis nuramindavo ir dalindavosi patarimais.
Labiausiai įsiminė startas ir finišas, pats įlipimas ir išlipimas iš valties. Buvo dalyvių, ant kurių banga užvertė valtį ir taip finiše pralaimėjo. Buvo ir tokių, kurių valtį banga iškėlė taip aukštai, kad įlipti nebuvo įmanoma. Taip pat nustebino, kad paprastame irklavime lyderiaujantys atletai toli gražu nedominavo pakrančių irklavime dėl taktinių ar techninių klaidų.
Labiausiai patiko mūsų dvivietės ištvermės lenktynių startas, nes jaučiausi labiau pasitikinti savimi, turėjau stiprų ir palaikantį užnugarį, o ir pasirodėme tikrai neblogai. Koją pakišo vienas posūkis, dėl kurio šiek tiek atsilikome ir pavyko pagauti ne visus varžovus (šypsosi), bet tai patirtis ir, tikiuosi, ateityje to pavyks išvengti.
Kuo skiriasi ištvermės ir sprinto rungtys? Iš ko jos susideda?
6 km lenktynės turėjo daugiau nei 10 posūkių, jautėme jūros bangavimą, įvyko ir susidūrimų. Na, o sprinto distancijos varžybos vyksta kiek ramesniu vandeniu, bet visai neramiais atletų pasirodymais. Turėjome startuoti krante ir kuo greičiau pasiekti valtį, tada slalomo principu (tarp plūdurų zigzagu) irkluoti 250 m ir atgal tiesiai grįžti į krantą, o vyšnaitė ant torto yra tai, kad parirklavus, turime kuo greičiau išlipti ir bėgti į finišą. Tai buvo be galo sunku.
Jeigu reikėtų pasirinkti tarp abiejų distancijų, tai savo balsą atiduočiau ištvermės distancijai dvivietėje, nes esu ne kokia sprinterė. Be to, su ilgomis distancijomis būna lengviau susitvarkyti psichologiškai, bet tai galbūt tik įdirbio reikalas. Visgi išbandyti abi distancijas buvo smagu ir tikiuosi, kad pavyks sprinto varžybas surengti Lietuvoje. Tikrai jose dalyvaučiau, nes ši rungtis sukelia daug emocijų tiek žiūrovams, tiek sportininkams.
Ar ketini ir ateityje išbandyti jėgas pakrančių irklavime? Ar sieksi derinti su įprastu irklavimu?
Tikrai norėčiau sudalyvauti pakrančių varžybose. Jei ne aukščiausio lygio, tai Lietuvos. Būtų smagu, nes vis dėlto esu pirmoji mergina iš mūsų visos moterų komandos, dalyvavusi šio tipo varžybose. Džiaugčiausi, jei galėčiau dalintis šia maža, bet įdomia patirtimi ir ją didinti.
Šiai dienai derinu darbus, sportą ir mokslus, tad turiu daug galvosūkių kaip viską sudėlioti ir suspėti. Faktas, kad visi atletai nori aukščiausių pasiekimų, bet reikia į viską žiūrėti realiai ir protingai, treniruotis, gyventi ir stebėti kas iš to išeina. Stengiuosi nesusikurti didelių lūkesčių, tad laikas parodys, kur atsidursiu.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Europos kultūrizmo čempionas L. Sidaravičius: „Mityba ir pozavimas - sunkiausi dalykai“