Dukart pasaulio (2009 ir 2010 m.) ir dukart Europos (2012 m.) dviračių treko čempionė Simona Krupeckaitė sako, kad motinystės atostogos jos nenubloškė labai toli nuo stipriausių planetos dviratininkių. 32 metų sportininkė vasarį dalyvavo pasaulio čempionate Prancūzijoje – sprinto rungtyje tarp 30 dalyvių buvo septinta, o keirino rungtyje nepateko į antrąjį etapą, kuriame kovojo 12 geriausių sportininkių.
Šiuo metu S. Krupeckaitės pozicijos kovoje dėl bilieto į 2016 metais vyksiančias Rio de Žaneiro olimpines žaidynes yra gana tvirtos.
Gegužės viduryje Simonos laukia startas tarptautinėse varžybose Vokietijoje. Prieš tai dviratininkė stovyklaus Kroatijoje. Lietuvos dviračių treko karalienė iki Europos čempionato, kuris vyks spalį Šveicarijoje, ketina dalyvauti 5–7 tarptautinėse varžybose.
Į pasaulio čempionatą – po pertraukos
Neseniai pasibaigęs 2014–2015 metų sezonas S. Krupeckaitei buvo pirmasis po to, kai ji 2013 m. rugsėjo 26 d. susilaukė sūnaus Maksimiliano. Į dviračių treko varžybas Simona sugrįžo praėjusių metų balandį – po pusantrų metų pertraukos, o pasaulio pirmenybėse dalyvavo pirmąsyk nuo 2012 metų. Pernai spalį Europos čempionate Gvadelupoje ji tris kartus užėmė penktą vietą. „Atrodo, sezonas tik prasidėjo, o jau ir pasibaigė, pamažu rengiamės naujiems startams. Įtampos netrūko. Bet maniau, kad sugrįžti bus sunkiau. Pirmose varžybose po pertraukos lenktyniauti buvo sudėtinga, bet vėliau važiavau vis lengviau ir lengviau. Pasaulio čempionate kiek bijojau „gauti į kaulus“, bet, kita vertus, buvau gerai pasirengusi, ypač keirinui. Apmaudu, kad šioje rungtyje dėl per treniruotę patirtų sužalojimų taip ir nepavyko parodyti tikrojo savo pajėgumo. Bet sportas yra sportas, niekada nesi apsaugotas nuo traumų“, – dalijasi įspūdžiais pasaulio čempionė.
Savo pasirodymu sprinto rungtyje Simona liko patenkinta: „Septinta vieta po ilgokos pertraukos – geras pasiekimas. Dabar galiu pasakyti, kad nedaug trūksta, kad būčiau prie pat lyderių. Čempionate pamatėme, kad labai išaugo varžybų dalyvių meistriškumo lygis. Kažin, ar pasaulio pirmenybių sprinto rungties atrankoje esu kada nors važiavusi šitaip greitai (10,902 sek., – aut. past.), o užėmiau tik devintą vietą. Būdama geriausios sportinės formos, pasaulio čempionatuose 200 m įveikdavau per 11–11,1 sek. Varžovės tikrai nesnaudžia.“
Iš velodromo – į ligoninę
Viena iš treniruočių Prancūzijoje Lietuvos sprinterei baigėsi ligoninėje: keirino rungties išvakarėse Simona pateko į griūtį ir susižalojo galvą bei kaklą. Medikams teko siūti prakirstą smakrą. Dviratininkė per treniruotę traumas patyrė pirmą kartą. „Priešais mane griuvo du dviratininkai, o kartu su jais ir aš. Tuoj pat į mus rėžėsi sprinteris iš Kolumbijos. Viskas įvyko taip greitai, kad net nesupratau, kur trenkiausi smakru. Buvau smarkiai išsigandusi, nes nejaučiau kaklo. Po vizito pas medikus Dima (vyras ir treneris Dmitrijus Leopoldas – aut. past.) net bijojo paklausti, ar kitą dieną startuosiu. Tada sunkiai kvėpavau, negalėjau pasukti galvos, vos įstengiau kalbėti. O kai skauda galvą, kaklą – skauda rankas ir kojas. Mano sprendimo dėl dalyvavimo keirino rungtyje laukė ir varžybų teisėjai“, – pasakoja S. Krupeckaitė.
Valinga sportininkė rado jėgų stoti prie starto linijos, bet kovoti dėl aukščiausių vietų jau nepajėgė. „Dabar galiu pasakyti, kad viskas dar gerai baigėsi. Galėjo būti blogiau. Tik gaila, kad visos viltys žlugo gerokai prieš startą“, – su nuoskauda kalbėjo dviratininkė.
Reitingo taškų medžioklė
Netrukus po pasaulio pirmenybių S. Krupeckaitė dalyvavo tarptautinėse varžybose Panevėžyje, kur nepaisydama traumų laimėjo ir sprinto, ir keirino rungtis. „Tai buvo pirmos dienos, kai jau galėjau pasukti galvą. Nesame pratę verkšlenti – atsistoji ir eini į priekį. Neturime teisės sakyti: skauda, negaliu. Juk reitingo taškai labai svarbūs, siekiant iškovoti teisę dalyvauti pasaulio taurės varžybose, kuriose kovojama dėl patekimo į pasaulio pirmenybes“, – pabrėžė sportininkė.
Suskaičiavus pasaulio ir žemynų čempionatuose bei pasaulio taurės etapuose per du sezonus surinktus taškus bus skirstomi kelialapiai į olimpines žaidynes. „Patekti į svarbiausias kiekvienam sportininkui varžybas nėra lengva. Kol kas taškų turiu pakankamai, tik kitą sezoną reikės nepraleisti svarbiausių startų ir išlaikyti panašias pozicijas“, – sako Simona. Ji tiki, kad pavyks patekti į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, o jose didžiausias uždavinys bus nugalėti save. „Gal ta pertrauka išeis į naudą, o gal bus sunkiau – dar pamatysime. Man yra sakę, kad per savo karjerą esu pasiekusi gerokai daugiau, nei norėjau: tapau pasaulio ir Europos čempione, viršijau pasaulio rekordus. Tortą jau turiu, trūksta tik vyšnios ant jo, – tvirtino olimpinio medalio dar neiškovojusi dviratininkė. – Kuo mažiau uždavinių, tuo lengviau važiuoti. Atėnų olimpinės žaidynės man buvo pačios lengviausios, nes niekas iš manęs nieko nesitikėjo, o jau prieš Pekino žaidynes visi laukė stebuklo. Tie uždaviniai labai slegia. Kuo mažiau spaudimo iš šalies, tuo paprasčiau atlikti savo darbus.“
S. Krupeckaitei keirino rungtis yra arčiau širdies nei sprintas: „Man abi rungtys svarbios, bet keirinas patinka labiau, nes būna lengviau smegenims. Sprinte, kai tenka rungtyniauti dvi dienas, didžiulė psichologinė įtampa kartais pakiša koją. Keirine daugiau greičio, jėgos, viskas greičiau baigiasi.“
Keirino rungtyje dviratininkai startuoja paskui specialiu mopedu važiuojantį lyderį, užimdami burtų tvarka nustatytas pozicijas, ir negali jo lenkti. Likus 600–700 m iki finišo lyderis pasitraukia, leisdamas dviratininkams lenktyniauti likusį nuotolį. Visas keirino trasos ilgis – apie 2 km. Sprinto rungties trijų ratų (250 m ilgio treke) distancijoje kovoja po du dviratininkus.
S. Krupeckaitė anksčiau jėgas mėgino ir iš dviejų narių sudarytų komandų sprinte, kur po pirmojo rato pirmaujančioji dviratininkė pasitraukia iš lenktynių, o antrąjį ratą įveikia likusi komandos narė. Tačiau tokioje rungtyje ji nusprendė nebedalyvauti. „Į olimpines žaidynes patenka tik penkios Europos komandos, o aplenkti Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos ir Rusijos atstoves labai sunku. Sezono pradžioje aš nebuvau tokios sportinės formos, kad galėčiau „ištempti“ komandą į lyderių gretas, o važiuoti dėl 10 ar 15 vietos man nėra tikslo. Be to, dėl papildomo krūvio nukentėtų asmeninių startų rezultatai“, – aiškina patyrusi dviratininkė.
Pokyčiai gyvenime
S. Krupeckaitė prisipažįsta maniusi, kad gimus sūnui viskas klostysis gerokai lengviau. „Apie vaikų auginimą neturėjau jokių žinių, nes tarp artimų žmonių jų nebuvo. Nemaniau, kad tęsti dviratininkės karjerą bus taip sunku: atiduodi visą save per treniruotes, o grįžus namo dar laukia mažas žirnis, reikalaujantis dėmesio. Vis galvoju, kaip aš ištveriu. Nemaža paguoda, kad Maksas mėgsta pamiegoti. Be to, vaikas jau paaugo, tampa savarankiškesnis, gali pabūti ne tik su mama, bet ir su tėčiu“, – pasakojo Atėnų, Pekino ir Londono olimpinių žaidynių dalyvė, geriausia 2009 ir 2010 metų Lietuvos sportininkė.
Įprasta Simonos diena prasideda apie 8 valandą. 9.30 val. ji vyksta į treniruotę, iš kurios grįžta apie 13–14 val. Tada leidžia laiką namuose, o nuo 17 iki 18.30 val. jos dienotvarkėje – antroji treniruotė. Mažylis užmiega apie 22–23 val.
Simona pasidžiaugė, kad buvęs Rusijos dviratininkas D. Leopoldas yra puikus vyras ir treneris: „Nežinau, ar įmanoma rasti geresnį vyrą. Dima puikiai sugeba atlikti daugelį namų ruošos darbų, bet negaliu visko atskleisti, o tai ims kas ir pavogs jį iš manęs, – savo sutuoktinį gyrė dviratininkė. – Dima yra labai protingas, griežtas, tvirtai laikosi savo pozicijos, moka analizuoti kiekvieną situaciją. Dabar tarp mūsų ginčų beveik nebėra, pasitikime vienas kitu.“
Buvusi pasaulio rekordininkė neslepia, kad pastaruoju metu dėl intensyvaus gyvenimo ją aplanko mintys apie karjeros pabaigą: „Minčių atsisveikinti su sportu kyla dažnai, bet šiuo metu kitos išeities nėra. Juk vis tiek turi ką nors veikti gyvenime. Kol gali, reikia daryti tą, ką sugebi.“
Medalių dar neišalko
2008–2012 metais pasaulio ir Europos čempionatų medalius skynusi dviratininkė nesisieloja, kad praėjusį sezoną svarbiausiose varžybose tarp prizininkių jai nepavyko patekti. „Nesu nusivylusi. Puikiai suprantu, kad medaliai šiaip sau nedalijami, nenusipirksi turguje. Reikia labai daug dirbti ir būti stipriam. Šiuo metu jaučiu, kad esu silpnesnė, – prisipažįsta Simona. – Medalių alkį galbūt pradėsiu jausti tada, kai žinosiu, kad tikrai gerai jaučiuosi ir viskas ranka pasiekiama.“
Pasaulio ir Europos čempionatuose 17 medalių iškovojusi sportininkė yra viena vyriausių treko dviratininkių. „Esu viena iš labiausiai patyrusių. Tikėjausi, kad bėgant metams bus lengviau. Neįprasta, kai ateina šešiolikmetė ar aštuoniolikmetė ir nušluosto nosį. Galvoji, kad viską gerai padarei ir ten, ir ten, bet vis tiek nepavyko laimėti. Jaunesnės varžovės turi daugiau energijos, greičiau atgauna jėgas po rungtynių. Bet būna, kai viską lemia patirtis, o jaunimui koją pakiša žinių stoka“, – tvirtina S. Krupeckaitė.
Tekstas: Simonas Žemaitis
Nuotraukos: Simonas Žemaitis
Tomas Balaišis „Sėkla“: vyksime tiek į Rygą, tiek į Lilį!