Dainius Zubrus: „Man visada reikia naujų iššūkių“

Vienas geriausių visų laikų Lietuvos ledo ritulininkų Dainius Zubrus net ir baigęs profesionalo karjerą nekabina pačiūžų ant vinies – padeda savo gimtinės ledo rituliui kaip žaidėjas, o nuo šių metų liepos 27 d. sutiko eiti asociacijos „Hockey Lietuva“ prezidento pareigas.

Daugelis pripažįsta, kad 40-mečio tituluoto ledo ritulininko sutikimas prisidėti prie „Hockey Lietuva“ valdžios – didelė paspirtis visam šalies ledo rituliui. Jo pergalės ledo ritulio aikštelėje iškalbingos: D. Zubrus tris kartus tapo pajėgiausios pasaulio ledo ritulio lygos – NHL vicečempionu, o jo pavardė įrašyta į metraščius šalia kitų 300 pasaulio ledo ritulininkų, per karjerą sugebėjusių pelnyti daugiau nei tūkstantį įvarčių.

Ir gyvendamas už Atlanto D. Zubrus niekada nepamiršo Lietuvos – iš Amerikos mūsų vaikams siuntė ledo ritulio inventorių, ne kartą svarbiuose čempionatuose vilkosi Lietuvos rinktinės marškinėlius.

Už visuomeninę veiklą ir šalies garsinimą pasaulyje D.Zubrus Lietuvos prezidentės Dalios Grybauskaitės buvo apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.

Kaip šeima reagavo į „Hockey Lietuva“ prezidento pareigas? Palaikė ar atvirkščiai – klausė, kur lendi?

Galbūt neturėjau labai tvirto palaikymo, bet žmona mane supranta ir puikiai pažįsta. Aš esu toks žmogus, kuris negali nusėdėti vietoje be jokios veiklos. Man visada reikia naujų iššūkių, norisi kažką veikti, kurti, daryti. Taigi, atėjo laikas.

Aš visada stengiausi, labai norėjau ir noriu padėti Lietuvos rinktinei. Iš pradžių mąsčiau, kokia forma galėčiau padėti. Vėliau su žmonėmis, kurie yra Lietuvos ledo ritulio taryboje, pasitarėme ir nusprendėme, kad geriausia mano pagalba būtų prezidento pareigos. Jie taip norėjo. Tiesą pasakius, iš pradžių pats abejojau, ar man reikia tokio dėmesio, bet, jų nuomone, aš taip geriausiai galiu padėti Lietuvos ledo rituliui. Taigi aš sutikau ir man tai dabar labai patinka.

Dalyvauju tarybos susirinkimuose, posėdžiuose, diskutuojame apie viską. Aš apsiėmiau rasti trenerį ir tą padariau. Yra spendžiama daug klausimų ir apie vaikų ledo ritulio plėtrą, apie vyrų komandų Baltijos ledo ritulio lygos sukūrimą. Veiklos tikrai daug. Bandysime viską įgyvendinti.

Gyvenate Amerikoje, ar spėsite viską suderinti? Vadovausite per atstumą ar planuojate grįžti į Lietuvą?

Gyventi Lietuvoje būtų sunkoka, nes Amerikoje mano šeima, vaikai. Daugiausia laiko praleisiu Amerikoje, tačiau tikrai lankysiuosi Lietuvoje dažniau. Kaip dažnai pavyks – matysime. Be to, šiuolaikiniame technologijų amžiuje daug darbų galima atlikti ir per atstumą.

Kokias Lietuvoje matote pagrindines ledo ritulio bėdas?

Visų pirma ledo arenų trūkumą. Kai prieš dešimt metų sukūrėme Lietuvos vaikų ledo ritulio lygą, ledo ritulį žaidė mažiau nei 300 vaikų, o dabar – per tūkstantį. Jau nebeišsitenkame.

Džiugina tai, kad Klaipėdoje norima pastatyti vieną geriausių ledo ritulio sporto bazių Baltijos šalyse. Buvome susitikę su Klaipėdos valdžia, planai juda į priekį. Tikimasi, kad šio sporto komplekso statybos Klaipėdoje galėtų prasidėti jau kitąmet. Ši ledo arena Klaipėdoje tikrai labai reikalinga. Žiūrint į ateitį, ir kituose miestuose reikia statyti čiuožyklų. Tai yra svarbiausia, ko šiuo metu trūksta Lietuvoje.

Kai pernai ir šiemet lankiausi Lietuvoje, pamačiau, kad žmonės noriai renkasi į ledo ritulio varžybas. Tokie renginiai išties puošia mūsų šalies miestus. Pamenu, Elektrėnuose, kai dar buvau vaikas, su malonumu stebėdavau Elektrėnų „Energijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ ledo ritulio komandų kovas. Grožėdavausi tuo ir tai mane įkvėpė dar labiau stengtis tobulėti bei siekti savų tikslų.

Jei Klaipėdoje per dvejus trejus metus iškiltų viena geriausių Baltijos šalyse ledo arenų, tai būtų didelė paspirtis visam šalies ledo rituliui. Jaunimas matytų perspektyvą, ateitį. Sportas vaikams – ir užimtumas, ir naudinga veikla.

Liūdna, kad daug 16–18 metų jaunimo išvažiuoja rungtyniauti į užsienį.  Reikia stengtis pasiekti Latvijos ledo ritulio lygį. Kodėl kaimynai gali, o mes ne? Viskas yra įmanoma, tik reikia dirbti ir to siekti.

Kai dar pats profesionaliai žaidėte ledo ritulį, iš Amerikos į Lietuvą veždavote ledo ritulio inventoriaus mūsų vaikams. Ar žadate tęsti šią veiklą?

Pažiūrėsiu. Šiuo metu konkrečių planų neturiu. Jei pasiseks, stengsiuosi tai padaryti.

Šių metų pavasarį buvote užsivilkęs Lietuvos rinktinės marškinėlius. Padėjote Lietuvos rinktinei iškovoti pasaulio ledo ritulio čempionato pirmojo B diviziono aukso medalius. Tai lėmė, kad Lietuva prasibrovė į A divizioną. Ar yra tikimybių, kad tai buvo ne paskutinis kartas, kai Lietuvos rinktinei atstovavote kaip žaidėjas?

Tada nenorėjau sakyti „ne“, nenoriu šio žodžio ištarti ir dabar. Gali visko nutikti. Šiuo metu fiziškai jaučiuosi gerai, sportuoju. Ir vasarą daug sportavau. Bet mes kalbame apie laiką, kuris bus po metų. Žiūrėsime, kaip tada jausiuosi, kaip viskas klostysis. Visų, kurie manęs klausia, prašau, kad to manęs neklausinėtų bent iki sausio mėnesio.

Esate vienintelis lietuvis, NHL pirmenybėse sužaidęs daugiau nei tūkstantį rungtynių, tiksliau, daugiau nei 1200. Pasaulyje tokių ledo ritulininkų mažiau nei 300. Kaip nors šią sukaktį paminėjote?

Turiu marškinėlius su skaičiumi 1000. Komanda nupirko laikrodį, įteikė paveikslą. Per daug to nesureikšminu – buvo toks įvykis mano gyvenime.

Lietuvą dėl ledo ritulininko karjeros palikote anksti – būdamas dvylikos išvykote į Ukrainą, į Charkovo „Družbos“ vaikų komandą. Ar sunku buvo palikti gimtinę, kaip tėvai išleido?

Pirmaisiais metais buvo išties sunku. Įlipau į traukinį su savo daiktais ir išlipau šalyje, kurioje visi šneka kita kalba. Šiek tiek guodė tai, kad gyvenau šeimoje pas labai gerus žmones. Pradėjau vaikščioti į mokyklą, kurioje buvo mokoma kita kalba, reikėjo prisitaikyti prie naujų žmonių. Buvo visko… Vėliau kažkaip pripratau.

Buvo visokių minčių, savęs klausinėjau: ar tikrai to noriu, ar pavyks pasiekti aukštumų ledo ritulyje? Neslėpsiu, gimtinės, draugų ilgesys buvo didžiulis.

Žinau, kad ir tėvams tikrai nebuvo lengva. Aš kaip ir susilaikydavau nuo ašarų, tėtis – taip pat, bet mama verkdavo kaskart, kai atvažiuodavo. Tą labai gerai prisimenu.

Kai jums buvo vos 20 metų, banko sąskaitose jau turėjote milijonus. Sakoma, kad jaunus ir nepatyrusius pinigai sugadina. Kaip jums pavyko išlikti paprastam ir draugiškam? Ar išgyvenote žvaigždžių ligą?

Nežinau, reikia klausti kitų – šeimos narių, draugų. Bent aš žvaigždžių ligos nejaučiau ir neišgyvenau. Man pinigai niekada nebuvo svarbiausias dalykas. Aš tiesiog visada dariau tai, kas man patinka, tai, ką aš myliu. Visada siekiau sportinių rezultatų ir dėl to atidaviau visą save.

NHL finale žaidėte net tris kartus, tačiau išsvajotos Stanley taurės taip ir nepavyko iškovoti. Dėl to kartėlio nejaučiate?

Atvirai pasakius, labai norėjau iškovoti šią taurę. Kai vasarą intensyviai treniruodavausi, svajodavau, kad ateinantį sezoną tikrai iškovosiu šią taurę, ir tai mane įkvėpdavo. Nepavyko… Žinau, kad nepavyko ne dėl to, jog nesistengiau, o tiesiog nepavyko dėl kitų priežasčių. Būna ir taip.

Koks dabartinis jūsų gyvenimas? Ką veikiate baigęs profesionalo karjerą?

Gyvenu netoli Majamio. Man kiti sakė, kad kai čia atsikraustysiu, į svečius dažniau atvažiuos draugai ir šeimos nariai. Iš tikrųjų taip ir yra. Geras klimatas, šiltas oras, saulė.

Mano dienotvarkė būna maždaug tokia: ryte nuvežu vaikus į mokyklą, tada pats važiuoju pasportuoti, vėliau susitvarkau reikalus, parvežu vaikus, būnu su šeima. Tris kartus per savaitę einu pačiuožinėti ant ledo, prisijungia ir Darius Kasparaitis, tad būna smagios treniruotės.

Papasakokite apie savo šeimą. Turite du vaikus. Jie ledo ritulio nežaidžia?

Sūnui Tomui greitai bus 16 metų, dukrai Emmai – 12 metų. Sūnus mėgėjiškai kartu su manimi žaidžia ledo ritulį. Skambino man į Lietuvą žmona Nathalie ir sakė, kad sūnus prašė jos nuvežti į treniruotes. Vėliau kalbėjau, džiaugėsi, kad įmušė įvarčių. Jis neatstovauja jokiai komandai, tačiau su mėgėjais mėgsta pažaisti. Sūnus anksčiau žaidė futbolą, galbūt vėl savo mokykloje bandys padėti komandai.

Koks jausmas vaikščioti Elektrėnų gatvėmis ir prisiminti čia vaikystėje praleistas dienas? Ar dar yra likę vaikystės draugų?

Retai beaplankau Elektrėnus, nes tėvai gyvena Amerikoje, draugų taip pat Elektrėnuose mažai belikę – visi kas kur išvažinėjo.

Vizitinė kortelė: Dainius Zubrus

Gimė 1978 m. birželio 16 d. Elektrėnuose.

Pirmasis treneris – Aleksejus Nikiforovas.

Būdamas vos dvylikos išvyko žaisti į Ukrainą, į Charkovo „Družbos“ vaikų komandą. 1995–1996 m. persikraustė į Kanados jaunių lygą.

1996 m. pirmojo rato 15-uoju šaukimu 18-metį D. Zubrų pakvietė Šiaurės Amerikos nacionalinės ledo ritulio lygos (NHL) Filadelfijos „Flyers“ klubas, su kuriuo pasirašė trejų metų sutartį. Klube debiutavo 1996 m. spalio 5 d. ir jau pirmose rungtynėse pelnė įvartį.

Jau per pirmąjį sezoną pavyko tapti NHL Rytų konferencijos nugalėtoju ir žaisti Stanley taurės finale. Iš viso D. Zubrus finale rungtyniavo tris kartus, tačiau Stanley taurės iškovoti nepavyko.

Per savo karjerą D. Zubrus taip pat rungtyniavo Monrealio „Canadiens“, Vašingtono „Capitals“, Bafalo „Sabres“ , Naujojo Džersio „Devils“ ir San Chosė „Sharks“ klubuose.

2004–2005 m. sezoną dėl NHL lokauto jis žaidė Rusijos superlygos Toljačio „Lada“ klube, su kuriuo tapo Rusijos vicečempionu.

2008 m. lapkričio 23 d. D. Zubrus, atstovaudamas „Devils“ klubui, NHL rungtynėse svečiuose prieš Tampos „Bay Lightning“ komandą pelnė net keturis įvarčius. Tai buvo tik penktas kartas Naujojo Džersio klubo istorijoje, kai žaidėjas per vienerias rungtynes pelno tiek įvarčių.

D. Zubrus Lietuvos rinktinės marškinėlius vilkėjo trijuose svarbiuose čempionatuose. Pirmą kartą 2005 m. Nyderlanduose per pirmojo diviziono pasaulio čempionatą. Po devynerių metų pertraukos 2014 m. D. Zubrus vėl atstovavo Lietuvai Vilniuje vykusiame pasaulio pirmojo diviziono ledo ritulio čempionate, kuriame jo vedama rinktinė iškovojo bronzos medalius, o rinktinės kapitono pareigas ėjęs D. Zubrus buvo pripažintas geriausiu čempionato puolėju. Trečią kartą Lietuvos rinktinės marškinėlius jis apsivilko 2018 m. balandžio mėnesį per Kaune surengtą pasaulio ledo ritulio čempionato pirmojo B diviziono čempionatą. Jame triumfavę lietuviai iškovojo kelialapį į A divizioną.

Rado patyrusį trenerį

Vienas pirmųjų D. Zubraus darbų stojus prie pagrindinės Lietuvos ledo ritulio organizacijos „Hockey Lietuva“ vairo – naujo rinktinės trenerio sėkmingos paieškos. Juo tapo vienuolikos metų darbo patirtį NHL turintis 49-erų kanadietis Danielis Lacroix, pats žaidęs stipriausioje planetos lygoje. Kaip seksis naujam treneriui ir Lietuvos ledo ritulio rinktinei galėsime pamatyti lapkričio 8-11 d. vyksiančiame TURKISH AIRLINES BALTIC CHALLENGE CUP turnyre.

Tekstas: Paulius Matulevičius
Nuotraukos: Evaldas Šemiotas, Alfredas Pliadis, „Scanpix“.