Meninė gimnastika laikoma viena gražiausių sporto šakų ir tai yra vienas iš nedaugelio sportų, kuriuo užsiima tik merginos. Lietuvoje meninė gimnastika taip pat populiarėja, o tam didelį impulsą suteikė Dalia Kutkaitė.
Europos čempionė, pasaulio pirmenybių prizininkė, vėliau daugiau nei 15 metų dirbusi Ispanijoje ir su ispane Almudeda Cid Tostado Sidnėjaus olimpinėse žaidynėse kaip trenerė dalyvavusi D. Kutkaitė į gimtinę grįžo 2014 metais. Nuo tada ji ėmėsi darbo Lietuvos gimnastikos federacijoje, įkūrė „Dalios Kutkaitės akademiją“ ir iki šiol ugdo naujas Lietuvos meninės gimnastikos žvaigždutes.
Nors ši sporto šaka yra labai sudėtinga, susidedanti iš pratimų su kuokelėmis, kaspinu, lanku ir kamuoliu, pirmų D. Kutkaitės darbo Lietuvoje vaisių ilgai laukti nereikėjo. Lietuvos jaunių merginų rinktinė Europos čempionate ne kartą pateko tarp aštuonių stipriausių komandų.
„SportlangMagazine.lt“ pakalbino D. Kutkaitę apie šiuos septynerius metus Lietuvoje, pandemijos įtaką sportui ir naujus tikslus.
Į Lietuvą grįžote prieš septynerius metus. Kaip per tą laiką pasikeitė meninė gimnastika Lietuvoje?
Per šiuos metus gimnastika tapo pakankamai populiari sporto šaka. Didžiulis pliusas yra tas, kad daug mergaičių nori užsiimti šiuo sportu ir su kiekvienais metais skaičius auga. Atsirado konkurencija, kas taip pat yra labai naudinga. Atranka į Europos ir pasaulio čempionatus bei kitas svarbias varžybas būna vis sudėtingesnė.
Šie ir praėję metai visiems yra labai sudėtingi. Reikėjo prisiderinti prie naujų sąlygų. Susidūrėme su ribotu treniruočių laiku, su ribotu vaikų skaičiumi. Tai sportui padarė nemažą žalą.
Neseniai vyko Lietuvos meninės gimnastikos čempionatas. Ar jame matėsi pandemijos įtaka?
Jautėsi labai stipriai. Vaikai, kurie neturėjo tinkamų galimybių treniruotis, darė daugiau klaidų. Jiems trūko startų, todėl daugeliui be jokių pasibandymų teko dalyvauti tokiame atsakingame Lietuvos čempionate. Įgūdžiai taip pat buvo prarasti, dėl to buvo pakankamai nestabilūs pratimų atlikimai. Bet tam yra objektyvios priežastys.
O sąlygos meninei gimnastikai per pastaruosius metus keitėsi?
Niekas nepasikeitė. Sąlygos, kaip ir anksčiau, yra sudėtingos. Tiek laiko, kiek reikėtų sportuoti su vaikais, treneriai negauna.
Ispanijoje dirbote ir su olimpiete. Ar nepasiilgote darbo su kiek aukštesnio lygio gimnastėmis?
Apie tai nesusimąstau, nes dabar esu Lietuvoje ir turiu galvoti kaip čia tą lygį pakelti. Žinoma, jei reikėtų palyginti darbo sąlygas Lietuvoje ir Ispanijoje, tai galima tik pavydėti. Tiek pasiruošimo, tiek sporto salių, tiek varžybų organizavimo. Nėra net ką lyginti.
Meninėje gimnastikoje yra pratimai su keturiais įrankiais. Kaip sunku prisijaukinti kiekvieną iš jų?
Tai yra ilgas procesas ir sudėtingas darbas. Labai svarbu vaikams gerą bazę pastatyti nuo mažų dienų. O tai bazei reikia kelerių metų darbo, kad išmokti sportuoti su visais įrankiais. Yra vaikų, kurie iš prigimties yra labai koordinuoti, bet yra ir tokių, kurie to visai neturi. Tuomet darbas būna tikrai sudėtingas, nes dabar yra pasikeitusios meninės gimnastikos taisyklės ir labai daug dėmesio yra skiriama įrankio valdymui ir technikai. Mažiau koordinuotiems vaikams salėje su įrankiais reikia skirti ypač daug laiko, bet tai yra sudėtinga, nes treneriai ne visada gali rasti papildomo laiko. Koordinuotiems žmonėms su atskirais įrankiais sekasi įvairiai – vieniems labiau sekasi su kaspinu, kitiems – su kuokelėmis, dar kitiems – su kamuoliu. Lietuvoje kažkokio vieno stipriausio įrankio neišskirčiau.
Kaip pavyksta pritraukti mergaites į meninę gimnastiką?
Patys vaikai su tėvais ateina, skambina, domisi. Vėliau pasklinda kalbos, rekomendacijos. Taip pat pastarųjų metų Lietuvos meninės gimnastikos pasiekimai prisideda prie žinomumo augimo. Jaunių rezultatai pasaulio ir Europos čempionatuose rodo, kad sporto šaka juda į priekį. Galbūt dar dėl to, kad tai turbūt vienintelė sporto šaka, kuri skirta tik mergaitėms. Ji apjungia ir grožį, ir plastiką, ir koordinaciją, ir sportą. Tokių pasirinkimų mergaitėms daug nėra, todėl jos ateina į meninę gimnastiką.
Kokias svajones turite šiuo metu?
Didžiausia svajonė – turėti normalią sportinę bazę, kurioje galėtų ruoštis patys talentingiausi ir gabiausi Lietuvos vaikai. Dėl pandemijos ir kitų objektyvių priežasčių šiemet negalėjome surinkti jaunių komandos, kuri trejus metus garsina šalį ir rodo labai gerus rezultatus Europoje ir pasaulyje. Norisi, kad kitiems čempionatams pavyktų atstatyti komandą su didelėmis ambicijomis.
Užauginti individualų talentą yra ženkliai sudėtingiau, ypač dėl paruošimo sąlygų. Žinoma, norėtųsi ir šioje srityje kažkokio proveržio, nes gabių vaikų yra, bet jiems reikalingos sąlygos, išskirtinis pasiruošimas. Tai yra labai sudėtinga, bet norisi to siekti.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Asmeninio albumo nuotraukos
Kaip po žiemos „atnaujinti“ draugystę su dviračiu?
Komentarai
Kuri yra Dalia Kutkaitė?