Vieni perspektyviausių šalies snieglentininkų šešiolikmečiai Patricija Ivanovaitė ir Luke‘as Putys-Gallagheris šiuo metu turėjo varžytis Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje Suomijoje, tačiau dėl pandemijos jis nukeltas į gruodį. Tai turėjo būti vienos svarbiausių varžybų jų karjeroje. Tačiau ir per karantiną jaunieji talentai netinginiauja – Luke Austrijoje treniruojasi su Didžiosios Britanijos sportininkais, Patricija įgūdžius lavina Lietuvoje su „Hate Hard“ snieglentininkų komanda.
Dėl koronaviruso sujauktų planų jaunųjų snieglentininkų, kurie priskiriami Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinės pamainos sportininkams, sezonas bus ne toks intensyvus, kaip norėta. Kol kas planuojama, kad kovą abu startuos Pasaulio jaunimo čempionate Krasnodare, o gruodį vyks į Suomiją, kur ir turėtų būti surengtas atidėtasis olimpinis festivalis.
„Stengiamės, kad jie pasirengtų startams kiek galima geriau, išvyktų į tarptautines varžybas Europoje, kad kuo labiau patirtų jų dvasią, įprastų prie konkurentų. Jie abu dar turi palyginti nedaug tokios patirties, nėra gerai įpratę prie didelių figūrų. Abu pasirinkę dvi disciplinas – „Big Air“ arba „didžiojo šuolio“ ir „Slope Style“ – akrobatinio nusileidimo. Ruoštis kitoms rungtims Lietuvoje neturime sąlygų, tad joms daug dėmesio ir neskiriame“, – pasakoja Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos (LNSA) Snieglenčių sporto ir slidinėjimo laisvuoju stiliumi disciplinų komiteto pirmininkas Antanas Gaidamavičius.
„Big Air“ yra varžybos, kuriose vertinamas vienas šuolis. „Slope Style“ – tai kliūčių ruožas, susidedantis iš šuolių ir šliuožimo vamzdžiu. Jose specializuojasi ir šiuo metu geriausias Lietuvos snieglenčių sportininkas, olimpinės rinktinės kandidatas Motiejus Morauskas.
Beje, šis sportas olimpiniu tapo palyginti neseniai – 1998-aisiais Nagane. Iki šiol žaidynėse jame geriausiai sekdavosi Jungtinių Amerikos Valstijų atstovams.
Praverčia oro pagalvė
Kalnų neturinčioje ir sniego žiemomis ne tiek daug sulaukiančioje Lietuvoje snieglenčių kultūra ėmė populiarėti apie 2000-uosius, šią bacila pirmieji skleidė ekstremalaus sporto entuziastai. Nauja aistra jie užkrėtė savo vaikus, kurie dabar ir siekia geriausių rezultatų. Pavyzdys – tėvas ir sūnus Morauskai, jėgos aitvarų ir snieglenčių treneriu tapęs Artūras Morauskas treniruoja ir perspektyvųjį Motiejų.
Snieglenčių sportas visame pasaulyje neatsiejamas nuo pramogos, vadinamojo „fun“ faktoriaus, tad pomėgio virsmas profesionaliu užsiėmimu dažnam nebūna pats lengviausias, sunku pritapti prie griežtos sportinės disciplinos, skirti laiko ir jėgų ne tik naujoms figūroms tobulinti, bet ir fiziniam pasirengimui. Tie, kurie šį etapą įveikia ir nepristinga motyvacijos, siekia tapti tokiais kaip Pasaulio taurės varžybose dalyvaujantis M. Morauskas, sulaukia LNSA palaikymo, jie siunčiami į stovyklas užsienyje.
„Iki šiol snieglenčių sportą propaguojančių jaunuolių bendruomenė „Hate Hard“ sutraukia daug talentų, jie rengia stovyklas Druskininkuose, sniego arenoje, ten prieš porą metų ir atsirinkome Patriciją bei Luke‘ą. Perspektyvius sportininkus ir kokį nors augantį trenerį iš Lietuvos vis stengiamės išsiųsti į Tarptautinės snieglenčių federacijos (FIS) rengiamas mėgėjiškas stovyklas Olandijoje ir Šveicarijoje, – pasakoja A. Gaidamavičius. – Prieš sezoną, jei leidžia galimybės, treniruotės didžiojo šuolio rungčiai vyksta ant oro pagalvės – tai didžiulė pripučiama pagalvė, padedama nusileidimo trasoje. Jei šokant nuo tramplino nepavyksta sėkmingai nusileisti, ji sumažina traumos tikimybę. Taip galima treniruotis ir vasarą, tikras sniegas tam nebūtinas – įsibėgėjimo takelis padengiamas vadinamuoju dirbtiniu kilimu. Akrobatinio nusileidimo disciplinai dar reikia kitokios įrangos – vamzdžių, turėklų, laiptų. Šiltuoju metu padeda treniruotės batutų parkuose, sniego juk reikia tik tam, kad įsibėgėtum.“
Bendruomenė – itin draugiška
Pasaulyje snieglentininkų amžius sparčiai jaunėja, tad Patricija ir Luke‘as savo rungtyse nebėra visiški jaunuoliai. „Tokio amžiaus žmonėms sudėtinga derinti mokyklą ir sportą, dažnai per metus porą mėnesių tenka praleisti grynai ant sniego“, – aiškina A. Gaidamavičius. Druskininkietis, lietuvės ir airio sūnus Luke‘as į jo globą pateko slides išmainęs į snieglentę. Patricija – kaunietė, vasaromis plaukiojanti vandnelentėmis, visus sužavėjo entuziazmu ir ryžtu sportuoti. „Ji tam negaili laiko. Būdavo, pati sėda į traukinį ir atlekia į Vilnių ar Druskininkus, kad su komanda pasitreniruotų. Keliose tarptautinėse stovyklose Olandijoje ir Šveicarijoje pamatėme jos progresą, tad, gavę finansavimą, drąsiai skyrėme jį treniruotėms bei varžyboms, iškėlėme jai ir Luke‘ui didesnius tikslus. Gaila, dėl karantino taisyklių negalime laisvai treniruotis Lietuvoje, bet tvarka yra tvarka. Bandome minimaliai formą palaikyti jos nepažeidinėdami, kol turime natūralaus sniego“, – šypsosi A. Gaidamavičius.
Norinčių mėgėjiškai išmėginti snieglentes didele šio sporto kaina jis neišgąsdina: reikia patogios žieminės aprangos, o snieglentę ir batus galima įsigyti už kelis šimtus eurų. Pradedantiesiems pakanka dėvėto inventoriaus, kuris tikrai nėra brangus. „Šio sporto komuna yra labai vienalytė ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Sportininkai vieni kitus pažįsta, bendrauja ne tik per varžybas, mokosi vieni iš kitų. Draugiški ir mūsų įrangos tiekėjai, „Board Sports“, kurie globoja Patriciją ir Luke‘ą, padeda ir kitiems jauniems sportininkams“, – džiaugiasi A. Gaidamavičius.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninių herojų albumų
Karantinas tenise – galimybė tobulėti protiškai