Tuo metu, kai buvo apdovanojami geriausi Lietuvos buriuotojai ir uždaromas šalies buriavimo sezonas Viktorija Andrulytė galvoje dėliojo ne atostogų planus, o treniruočių stovyklų ir varžybų grafiką. Baigusi vieną sezoną, 27 metų buriuotoja iškart pradėjo kitą.
„Laser Radial“ jachtų klasėje plaukianti V. Andrulytė varžėsi dėl kelialapio į dvejas olimpines žaidynes ir abu kartus sėkmingai. Tiesa, prieš penkerius metus Ispanijoje buriuotoja kelialapį iškovojo šaliai ir vietą Rio de Žaneire užleido Pekino vicečempionei Gintarei Scheidt.
Šiais metais Japonijoje vykusiame pasaulio čempionate lietuvė laimėjo vietą sau. Ir tai padarė iki Tokijo olimpinių žaidynių likus lygiai metams. „Išlipau ant kranto ir radau žinutę, kad liko lygiai metai. Labai malonus sutapimas“, – džiaugėsi kaunietė, pretenduojanti „LTeam apdovanojimuose 2019“ būti paskelbta geriausia Lietuvos metų sportininke..
Geriausią šalies buriuotoją draugai dažnai patraukia per dantį, esą, geras jos gyvenimas – vien kelionės ir gražiausi vaizdai. Tačiau tai išgirdusi sportininkė purto galvą: tai tik vaizdai, jie neperteikia sunkaus darbo.
Štai ir prieš pat apdovanojimus V. Andrulytė grįžo iš treniruočių stovyklos Kanarų salose, po apdovanojimų praėjus savaitei – vėl išvyko į Gran Kanariją, kur laukia ir varžybos. Būtent Kanarų salos Lietuvos buriuotojams žiemą tampa namais.
Vienas sezonas baigiasi, kitas prasideda. Kada ilsitės?
Visi stebisi, sako: nespėjai vieno sezono užbaigti, o jau kitą pradedi (juokiasi). Tikrai poilsio nėra daug, bet mūsų sportas visada toks intensyvus. Spalio pradžioje ištaikiau savaitę išvykti į Kretą. Turbūt tas atostogas reikėjo leisti pasyviai, bet man taip nepavyksta. Daug vaikščiojome, net blauzdos skaudėjo, bet norėjosi kuo daugiau pamatyti. Vos kelias dienas skyrėme pagulėjimui paplūdimyje.
Tiek keliaudama turbūt išmokote labai talpiai ir greitai susidėti lagaminą?
Tikrai (juokiasi). Jei varžybos vyksta Europoje, tai važiuojame su automobiliu ir priekaba, vežamės savo laivą ir katerį, o jei kažkur tolėliau, kad ir Kanarų salose, tai nuomojamės. Tuomet aš lagamine vežuosi tik savo visą virvių įrangą, burę, buriavimo rūbus, liemenę, batus. Čia beveik visas lagaminas ir yra, asmeniniams daiktams lieka labai mažai vietos, bet kai netelpa – įsidedu pas trenerį, jis visada mažiau pasiima.
Į olimpines žaidynes, kiek žinau, vešimės tik savo virvių sistemą, o laivą, stiebus ir visą kitą gausime ten. Labai nekantrauju gauti burę su savo pavarde ir Lietuvos vėliava.
Stebint sportininkus iš šono daug kam turbūt pavydu: nuolatinės kelionės, stovyklos šiltuose kraštuose, gražiausi vaizdai. Kaip yra iš tikrųjų?
Draugai vis sako: pasiimk mane į olimpiadą, pasiimk. Bet aš sakau, jūs tiesiog to nenorit, patikėkit, nes ten labai karšta. Ta patirtis labai skiriasi nuo tos, kurią gauname keliaudami. Kaip mano treneris sako, važiuojame kur šilta, keliaujame, bet matome tik vandenyną.
Stovyklose visa diena būna suplanuota nuo ryto iki vėlaus vakaro. Ir taip kasdien. Per dvi savaites turime kokias dvi laisvas dienas, tik klausimas ar tuomet labai norisi keliauti. Būname gražiose vietose, bet tai mūsų darbo vieta. Dalinamės gražiomis nuotraukomis, bet tai tik nuotraukos – jos neatskleidžia tų didžiulių krūvių.
Kelialapį į olimpines žaidynes buvote iškovojusi ir prieš penkerius metus, tačiau tuomet į Rio de Žaneirą išvyko kita sportininkė. Dažnai girdite klausimą apie tuomet buvusį nusivylimą?
Tikrai, anksčiau to niekas neklausė (juokiasi). Tik aš, tiesą sakant, nepamenu, ar liūdėjau tuomet. Atsimenu, kad nors tai buvo tik antrasis mano pasaulio čempionatas ir pirmoji olimpinė atranka, giliai širdyje tikėjausi iškovoti kelialapį. Buvau bebaigianti kineziterapijos bakalauro studijas, kai netikėtai grįžo Gintarė Scheidt ir man reikėjo rungtis su ja dėl to mano iškovoto kelialapio. Nusprendžiau mokslų neaukoti.
Atranka į Tokijo olimpines žaidynes prasidėjo pernai Danijoje. Jau tada vykusiame pasaulio čempionate turėjote galimybę iškovoti vietą Lietuvai, bet tąkart nepavyko.
Taip, nors buvau viena favoričių, kelialapio neiškovojau. Labai stipriai ruošiausi ir buvo šokas, kai nepasisekė. Tik vėliau pagalvojau, kad gal pasąmonėje man labiau norėjosi iškovoti asmeninį kelialapį…
Po tų varžybų nusprendžiau, kad viena nesėkmė negali manęs sužlugdyti, kad reikia toliau dirbti ir viskas bus gerai. Bet Japonijoje nebuvo lengva, siautė taifūnas, aš iš pradžių buvau labai atsilikusi, dar olimpinė čempionė „įvažiavo“ į mano laivą, trečiame plaukime apsiverčiau. Žodžiu, nebuvo lengva, bet susikaupiau ir finišavau galingai.
Plaukikė Rūta Meilutytė yra sakiusi, kad nemėgsta plaukioti vietose, kur nesimato dugno. Laivui apsivertus jums kartais tenka atsidurti ir labai giliose vandenyno vietose. Ar nebūna baisu?
Turiu uždarų patalpų baimę, todėl anksčiau būdavo baisu apsivertus po laivu palįsti. Bet tai įveikiau. Nors Kauno mariose, kur žinau, kad yra užtvindytas kaimas ir nežinia, koks dugnas, kokios žolės auga, iki šiol šiek tiek baisoka.
Dar pamenu, kartą Meksikoje prie manęs priplaukė didžiulė raja, labai išsigandau. Pradėjus galvoti apie tai, kad nežinome, kas tame vandenyje gyvena, tikrai gali baisu pasidaryti. Todėl šių minčių stengiuosi neprisileisti, o apsivertus norisi kuo greičiau atsiversti atgal ir net nespėji pagalvoti apie vandens gyventojus.
Antroji atranka ir antras kelialapis. Tokijui jaučiatės geriau pasiruošusi nei buvote Rio de Žaneirui?
Tikrai taip, nors mokslų situacija ir vėl šiek tiek panaši, turiu apsiginti baigiamąjį magistro studijų darbą. Tačiau šį kartą tai palauks, olimpinės žaidynės yra prioritetas.
O pasiruošusi tikrai esu geriau. Vos pradėjusi sportuoti supratau, kad buriavimas yra patirties sportas. Čia yra labai daug sudėtingų sąlygų, o visoms pasiruošti ir visas išbandyti per sezoną yra neįmanoma. Skiriasi bangos, srovės, vėjas, prie visko turi gebėti prisitaikyti, o tam išmokti reikia tikrai ne vienerių metų. Taigi, patirties per tuos penkerius metus įgijau tikrai nemažai.
Esate viena tų sportininkių, kuri iš anksto galvoja ir apie tai, ką veiks baigusi karjerą. Kodėl sportininkui tai svarbu?
Sportininko karjera nėra ilgaamžė, todėl nesinori, kad būtų šokas, kai ji baigsis. Karjerą baigusiems sportininkams dažnai sunku integruotis į visuomenę, nes sportuodami mes gyvename varžybomis, atsitraukdami nuo savo pomėgių, negalime sau skirti tiek laiko, kiek norėtume, dažnai pamirštame, kas esame, ką mėgstame.
Kokius pomėgius jūs paliko užnugaryje?
Labai mėgau groti gitara, man tai būdavo nusiraminimas. Dar labai mėgau užsiimti rankdarbiais. Be to, labai mėgstu beveik visas kitas sporto šakas, kitaip tariant – fizinį aktyvumą: krepšinį, futbolą, tinklinį, lauko tenisą. Pati vaikystėje lankiau gimnastiką, o dabar labai mėgstu stebėti dailiojo čiuožimo varžybas.
O kodėl nusprendėte pasirinkti būtent buriavimą?
Pradėjau, nes pakvietė draugės. Buvome septynios kaimynės, kurios buriavo, tik prasidėjus mokslo metams didelė dalis atkrito, o aš iškart turėjau gerus rezultatus, todėl užsikabinau. Pradėjau keliauti, tapau Europos jaunimo vicečempione, pradėjau galvoti, kad jeigu jaunimo varžybose gerai sekasi, gal ir suaugusiųjų čempionatuose galiu ką nors nuveikti.
Tiesa, pirmą kartą sudalyvavusi pasaulio taurės finale likau paskutinė. Man buvo labai sunku tai priimti, nes dar nė karto nebuvau paskutinė. Tačiau būtent tuomet pirmą kartą pamačiau, kaip tos merginos dirba, kaip kovoja dėl kiekvieno taško, kiekvieno centimetro. Tuomet supratau, kad jeigu norėsiu ko nors pasiekti, reikės kitaip dirbti. Todėl nors rezultatas ir buvo liūdnas, gavau labai gerą pamoką.
Japonijoje varžybose dalyvavote jau ne kartą, vietą, kurioje vyks olimpinės buriavimo varžybos, taip pat apžiūrėjote. Kokius įspūdžius parsivežėte?
Oi (atsiduso), ten labai karšta. Būtent ten pajutau, kas yra tikri karščiai, kai atrodo, kad kažkas degtuku degina odą. Manau, tai ir bus sunkiausia. Ten visi važiuoja iš anksčiau, nes sąlygos yra labai specifinės. Turėsime šešias distancijas ir kiekvieną dieną jos bus skirtingos: skiriasi gylis, srovių kryptys ir greičiai. Dalyvaudama ten varžybose po kiekvienos distancijos užsirašinėjau, kas kur gali būti. Manau, laimės ta, kuri padarys mažiausiai klaidų. Reaguoti reikės žaibiškai, nes šiek tiek užtrukus iškart atsidursi gale.
Turbūt neblogai pažinote ir japonų kultūrą?
Negaliu sakyti, kad labai gerai pažinau, bet tikrai neblogai susipažinau. Apie Japoniją turiu dviprasmių jausmų, tai tikrai kitas pasaulis. Pasaulio čempionatas vyko kaimelyje, o jis man patiko daug labiau nei Tokijas, kur visiškai nėra žalumos, vien pastatai, kuriuose gyvena ir dirba milijonai žmonių. Jie patys sako, kad gyvena dėžutėse.
Toje vietoje, kur vyko pasaulio čempionatas, mūsų namo šeimininko tėtis buvo šventikas, kuris turėjo savo šventyklą ir net mus specialioje ceremonijoje pašventino. Tokių dalykų turistaudamas nepatirsi, o mes turėjome galimybę pamatyti tą tikrąją kultūrą ir kaip gyvena vietiniai.
Būsite Lietuvos rinktinės kultūros gidė Japonijoje?
Jei paprašys (juokiasi). Tikrai įdomių dalykų sužinojau, pavyzdžiui, net apie tokius dalykus, kaip valgymą lazdelėmis, kaip laikyti, kaip padėkoti, kodėl negalima tiesiai smeigti į maistą. Japonai užsieniečiams jaučia didžiulę pagarbą ir stengiasi, kad šie gerai jaustųsi.
O kaip manote, ką jums atneš olimpinis Tokijas?
Jei pūs vidutiniai ir silpnesni vėjai – savo jėgas vertinu aukštai. Ruošiuosi tam. Visos ruošiasi. Juk dalyvaujame tam, kad laimėtume. Žinoma, nesakau, kad laimėsiu, tačiau labai stipriai dirbu. Visos varžovės bus labai stiprios, o kiekvienas taškas labai svarbus. Pastaruoju metu pas mus laimi ta, kuri stabiliausiai plaukia. Manau, tai ir bus raktas į medalį.
Tekstas: Lina Motužytė
Nuotraukos: Sailing Energy, iš asmeninio archyvo
Pergalių siekia kartu su klientais