„Sportland“ kampanijos „Mano sportas“ ir „Adidas“ prekės ženklo ambasadorė Brigita Virbalytė – Lietuvos sportinio ėjimo pasididžiavimas ir puošmena. Sportininkė jau ne pirmus metus pasvarsto apie karjeros pabaigą, bet nenugalima meilė sportui vis dar neleidžia sustoti.
B. Virbalytė, kalbėdama apie tai, kiek laiko metuose jai trunka sezonas, ir kiek – atostogos, išskiria du laikotarpius – iki 2018 metų ir po to. Būtent 2018 metais ji patyrė traumą, kuri pristabdė sportininkę pačiame jos karjeros pike. Bandymas sugrįžti į optimaliausią formą tęsiasi iki dabar, bet su amžiumi tą daryti tampa vis sunkiau.
Įprastai ėjikės sezonas prasidėdavo lapkričio mėnesį ir tęsdavosi iki paskutinio svarbiausio metų starto. Dažniausiai tai būdavo vasaros pabaiga arba rudens pradžia.
„Po tos traumos mano posezoninis laikotarpis pasidarė visiškai kitoks. Poilsio režimo visiškai nebėra. Dabar, nuo pat paskutinių varžybų rugsėjo 11 dieną, kiekvieną dieną dirbu su masažuotoju Zigmu Živatkausku ir bandome stiprinti mano kūną. Kitu atveju, sezono tiesiog neatlaikyčiau. Anksčiau visą spalio mėnesį galėdavau skirti vien poilsiui, nereikėdavo niekur keltis. Šiuo metu keltis kartais tenka net anksčiau nei sezono metu“, – pasakojo B. Virbalytė.
Ėjikė džiaugiasi, kad sezono metu ji neturi savęs įstatyti į griežtą režimą. Tai sudėtinga būtų ir dėl to, kad be sporto ji turi daug veiklos bei darbą televizijoje.
„Laikas po sezono skiriasi tuo, kad galiu daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms. Daugiau susitikimų su draugais, daugiau laiko su šeima, daugiau pasivaikščiojimų su augintiniais. Kalbant apie pasilepinimą maistu, tai ir sezono metu leidžiu sau kartais nusižengti tam tikroms taisyklėms“, – šypsojosi sportininkė.
B. Virbalytė prisipažįsta, kad smarkiai skiriasi ir būsena sugrįžtant į varžybinį ritmą. Iki nelemtos traumos ji prieš naują sezoną jautėsi tarsi pirmą kartą užsiimtų sportiniu ėjimu.
„Nors mano, kaip sportininkės, karjera tęsiasi virš 20 metų, prieš kiekvieną sezoną atrodydavo, jog į trasą žengiu pirmą kartą. Niekada negalėdavau to suprasti, – teigė ėjikė. – Dabar tai perėjimas į naują sezoną nėra toks sudėtingas, nes visą laiką kūnas gauna tam tikrą fizinį krūvį. Bet, žinoma, tas persijungimo režimas daugeliui sportininkų yra gana sudėtingas. Dažnai juokaudavau, kad geriau iš vis nebūtų to „offseason‘o“, kad lengviau būtų galima grįžti į treniruotes. Vis tik žmonėms po sezono reikia pakeisti sportinį režimą, kad smegenys ir kūnas gautų naują užkrovą. Be poilsio ir atsigavimo joks sportininkas neištvertų ilgo sezono bei intensyvaus varžybų tvarkaraščio.“
Aukščiausio lygio sportininkai nemažą laiko dalį praleidžia užsienyje. Sezono metu užsienyje vyksta daug varžybų, o pasirengimo periodu nemaža dalis stovyklų taip pat rengiamos už Lietuvos ribų. Taigi, sportininkai turi galimybę pamatyti nemažai pasaulio miestų ir vietovių. Na, tik teoriškai taip.
„Mes, ėjikai, stovyklose nueiname daug žingsnių ir po treniruotės dažniausiai norisi tik ilsėtis. Negaliu sakyti, kad keliaudami po įvairias šalis galime susipažinti su miestais. Turėdami vieną, kitą laisvą popietę ar dieną, stengiamės pasivaikščioti, bet dažniausiai reikia tiesiog ilsėtis. Aš pati esu iš tų, kur labiau mėgstu pagulėti paplūdimyje su knyga, o ne papildoma rinkti žingsnius“, – sakė B. Virbalytė.
Ji pateikia savo pavyzdį – ketverius metus iš eilės ji prieš sezoną vyksta į Australiją, kur su treneriu intensyviai ruošiasi naujam sezonui. Nepaisant to, patyrinėti ir pakeliauti po Australiją praktiškai taip ir nepavyko.
„Dažniausiai po stovyklų Australijoje visi klausinėja apie tai, kaip jaučiuosi po atostogų. Jau esu prie tokių klausimų įpratusi. Deja, bet tiesa tokia, kad mūsų sportinis režimas neleidžia būti turistais. Režimas lieka režimu, todėl bet kurioje pasaulio vietoje treniruočių santykis yra labai svarbus. Turistinį aspektą tenka atidėti tiems laikams, kai būsiu nebe sportininkė“, – aiškino B. Virbalytė.
Nepaisant ribotų galimybių pažinti visą šalį, B. Virbalytei būtent Australija yra įsimintiniausia aplankyta pasaulio valstybė.
„Australija man svarbi ne tik dėl savo geografijos, bet ir dėl to, kad ji išgelbėjo mano karjerą. Čia radau naują trenerį ir patys geriausi rezultatai atėjo su tuo australišku aspektu. Ji įnešė daug gražių spalvų į mano gyvenimą. Apskritai, tai visos mano kelionės man labiau įsimena pagal tai, ar sėkmingas miestas buvo sportine prasme. Žinau, kad su malonumu grįšiu į Berlyną, kur 2018 metais Europos čempionate buvau ketvirta. Kai keliauju atostogaudama, tai būna visiškai kitoks nusiteikimas. Žinoma, svarbu, kad būtų graži gamta, geras oras, bet svarbiausia yra laikas su artimiausiais žmonėmis“, – sakė B. Virbalytė.
B. Virbalytė prisipažįsta, kad sudėtingiausias karjeros momentas jai trunka iki dabar. Jau praėjo trys metai kai sportininkė bando sugrįžti į tą lygį, kurį buvo pasiekusi 2018 metais.
„Deja, nejaunėju ir kūnas sako, kad tai gali būti ir neįmanoma. Suprantu, kad tai sudėtingas etapas, nes jis sutampa su mintimis apie karjeros pabaigą. Tik dabar suvokiu, kaip sudėtinga priimti tinkamą sprendimą tinkamu metu. Nuleisti kartelę profesionaliam sportininkui yra labai sunku ir dažniausiai to nesinori“, – apie laukiančią dilemą pasakojo daugkartinė Lietuvos čempionė.
Būtent nelaukta trauma iškart pakeitė kitą didžiausią jos karjeros iššūkį. Prieš išvykdama į Australiją ji pradėjo svarstyti apie karjeros pabaigą, nes atsirado nuovargis, nesutarimai su buvusiu treneriu. Norėjosi pokyčių ir siekdama pabėgti nuo pasikartojančių problemų, ji priėmė sprendimą išvykti į Australiją. Tuomet ji nebuvo traumuota ir Australija, pasak jos, tuo metu išgelbėjo jos karjerą.
„Jau dabar žinau, kad sportinė karjera buvo ir yra mano gražiausias gyvenimo etapas. Nepateisinu sportininkų, kurie sako, kad dėl sporto daug ką paaukojo, daug ką atidavė ar neteko. Man sportas su savo spalvomis, su savo nesėkmėmis ir pergalėmis padovanojo nuostabiausias akimirkas“, – pridūrė B. Virbalytė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Sportland
Jeep Open Surf&Sup čempionais tapo Girmantas Neniškis ir Averjanas Asočakovas