„Sportland“ kampanijos „Nugalėtojų pasirinkimas“ ir prekinio ženklo „Nike“ ambasadorė Loreta Kančytė – viena pajėgiausių Lietuvos stajerių. Alytaus rajone užaugusi sportininkė paauglystėje visiškai nesidomėjo bėgimu, o į vyresnio brolio Remigijaus paskatinimus iš pradžių daug dėmesio nekreipė.
Viską pakeitė pirmosios laimėtos varžybos. Nors tai buvo kuklus 1,5 km krosas, ši pergalė įžiebė meilę sportui, kuri tebeliepsnoja iki šiol.
Ką tau suteikia sportas?, – sportlandmagazine.lt paklausė L. Kančytės.
Sportas – tai savęs išreiškimas, meditacija ir savęs pažinimas. Man patinka jausmas po treniruočių – tuomet jaučiuosi laimingesnė ir energingesnė. Sportuodama sutikau naujų ir įdomių žmonių, pradėjau dirbti trenerės darbą.
Kaip atrodė jūsų vaikystė? Kaip atradote sportą?
Vaikystėje aš nelabai sportavau. Tą pradėjau daryti būdama 14 metų. Į sportą mane atvedė brolis Remigijus. Jis rašė man planelius, kokias daryti treniruotes, bet aš, kaip ir visi vaikai, simuliuodavau (juokiasi). Porą mėnesių pasportavus, man pasiūlė sudalyvauti varžybose Alytuje, kur reikėjo bėgti 1,5 km parke. Šias varžybas laimėjau, bet atsimenu, kad labai bijojau ir kartu džiaugiausi. Pradėjau lankyti treniruotes pas trenerį Arūną Klebauską. Į jas vykdavau tik du kartus per savaitę, o kitomis dienomis sportuodavau namuose pagal sudarytus planus. Džiaugiuosi, kad tuo metu jau nesimuliuodavau ir sąžiningai padarydavau treniruotes. Taip jau 12 metų esu sporte. Dabar siekiu pergalių ir asmeninių rezultatų su treneriu broliu. Džiugu, kad jis mane pastūmėjo sportuoti.
Bėgant ilgus nuotolius, visada būna sunkių momentų. Kokie momentai būna sunkiausi ir kaip su tuo kovojate?
Žinoma, pasitaiko sunkių momentų. Sunku būna pasiruošimo metu, nes reikia daug ir sunkiai dirbti, kad pavyktų pasiekti geresnį rezultatą varžybose. Kaip sakoma – „sunku pratybose – lengva kare“. Didžiausia motyvacija – noras pasiekti asmeninį rekordą varžybose. Tada jautiesi stipresnis ir psichologiškai, ir fiziškai. Labiausiai įsiminę startai turbūt būtų 2019 metų pusmaratoniai Kaune ir Vilniuje. Kaune varžovę aplenkiau iki finišo likus 200 m, iškovojau pergalę ir pagerinau asmeninį rekordą. Po finišo labai džiaugiausi, net rėkiau (juokiasi). Labai panaši situacija buvo ir Vilniuje, tik varžovę pasigavau likus 2 km ir tada jau spaudžiau kiek galiu, kad tik manęs nepagautų. Tada pirmą kartą laimėjau Vilniaus maratono pusmaratonio rungtį.
Ko tenka atsisakyti dėl bėgimo?
Iš tikrųjų manau, kad dėl bėgimo netenka nieko paaukoti, dėl ko būtų tikrai apmaudu. Man patinka sportuoti ir bėgti ilgesnes distancijas. Kad ir kokia treniruotė bebūtų, po jų jaučiuosi energingesnė ir einanti tinkama linkme.
Kaip tave veikia šie „karantininiai“ metai?
Šie metai sudėtingi kaip ir visiems, ypač – psichologiškai. Nes nežinai, kam ruošiesi ir kada galėsi startuoti. Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę startuoti varžybose ir pasiekti kelis asmeninius rekordus. Taip pat džiaugiuosi, kad sezono pabaigoje teko atstovauti Lietuvai pasaulio pusės maratono čempionate, kuriame vėl pasiekiau asmeninį rekordą.
Ar lauki žiemos? Kaip pasikeičia gyvenimas šaltuoju metų laiku?
Nelabai man patinka žiema, nes reikia daug ir šiltai rengtis (juokiasi). Šiuo laikotarpiu sportuoju kaip ir kitais metų laikais, tik pasiruošimas šiek tiek skiriasi, nes žiemą bėgu trumpesnes distancijas manieže (1500, 3000 m). Žinoma, tokia žiema, kokia buvo pernai, yra labai palanki sportininkams. Didžiąją dalį treniruočių galima daryti lauke.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Vytauto Dranginio
Atlikėja A. Adamovič-Gečienė šaltuoju metu mėgsta laiką leisti su knyga