Viena geriausių Lietuvos žolės riedulininkių Ugnė Chmeliauskaitė sportui nebeskiria tiek dėmesio, kiek anksčiau, bet vis dar įrodinėja, kad didelis noras leidžia pasiekti gerus rezultatus.
Lietuvos žolės riedulio federacijos komunikacijos vadovė, Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) tarptautinio skyriaus darbuotoja ir Europos nevyriausybinės jaunimo sporto organizacijos („ENGSO Youth“) vadovė šiemet tapo geriausia Lietuvos uždarų patalpų riedulio čempionato žaidėja ir padėjo Vilniaus „SM Tauro-SŽK Žuvėdra“ klubui tapti Lietuvos čempionu.
Sportininkė prisipažįsta, kad gerą žaidimą lemia užsispyrimas ir komandinis darbas. Ji linki, kad žolės riedulys šiuo sudėtingu laikotarpiu neprarastų savo žavesio, o perspektyvus jaunimas jai teikia vilčių, jog šio sporto ateitis Lietuvoje bus šviesi.
Kaip pati atradai žolės riedulį?, – Sportlandmagazine.lt paklausė U. Chmeliauskaitės.
Žolės rieduliu susidomėjau maždaug prieš 20 metų. Esu kilusi iš Širvintų, o čia žolės riedulys yra viena pagrindinių sporto šakų. Mano tėtis yra ilgametis žolės riedulio treneris, bet į pirmąją treniruotę patekau atsitiktinai. Kartu su draugėmis mėgdavome žaisti lauke ir vieną vasarą draugės išvažiavo į kaimą ir man visiškai nebebuvo ką veikti. Tėtis pasiūlė kartu su juo nueiti į treniruotę. Nebuvo jokios intencijos būtent sportuoti – noras buvo tiesiog pasižiūrėti, pabūti ir praleisti laiką. Man tuomet buvo šešeri metai, o tėčio auklėtinės buvo 4-5 metais vyresnės, bet pasiėmiau lazdą, pasivarinėjau riedulį ir labai gerai sekėsi. Nuo tada ir nebepraleidau treniruočių.
Kokių savybių reikia šiame sporte ir kaip pačiai pavyko tapti viena geriausių žaidėjų Lietuvoje?
Kaip ir kiekviename sporte, viskas prasideda nuo užsispyrimo, nuolatinių treniruočių, noro tobulėti. Tai yra komandinis sportas, todėl labai svarbu nepamiršti, kad aikštelėje nesi vienas, esi kartu su komanda. Kartais, kai tau nesiseka, padės komandos draugai, taip pat ir tu turi padėti kitiems, kai jiems nesiseka. Labai svarbu, kad nėra jokio individualizmo. O man pasiekti tokius rezultatus padėjo užsispyrimas ir nuolatinis darbas, nes žolės riedulys man yra didelė gyvenimo dalis. Kai mokiausi mokykloje, į treniruotes eidavau kiekvieną dieną, o savaitgaliais turėdavome varžybas.
Kaip žolės riedulys išplitęs Lietuvoje ir kaip sekasi organizuoti varžybas šiuo laikotarpiu?
Mes turime 27 žolės riedulio taškus visoje Lietuvoje. COVID-19 situacija žolės riedulį sportuojančių žmonių skaičių šiek tiek sumažino, bet Lietuvos čempionatai šiemet vyko, žinoma, laikantis visų saugumo reikalavimų. Pavyko pravesti ir uždarų patalpų čempionatą. Labiausiai nukentėjo Lietuvos vaikų žolės riedulio lyga, nes buvo numatyta, kad vaikai iki 14 metų negalės treniruotis ir žaisti varžybose. Dėl apribojimų šių varžybų visiškai negalėjome vykdyti. Vaikai šiuo metu yra labai išsiilgę žolės riedulio. Pandemijos metu vaikų varžybos nevyko ir neturime gerų žinių apie tai, kad viskas galėtų būti atnaujinta. Šiuo metu turime po devynias vyrų ir moterų žolės riedulio komandas ir džiaugiamės, kad bent jos galėjo varžytis.
Kokia situacija su rinktinėmis ir tarptautinėmis varžybomis?
Yra du aspektai. Vienas jų – sporto bazės. Europinius reikalavimus atitinkančias aikšteles turime tik Vilniuje, Šiauliuose ir Rudaminoje. Tai sumažina taškų, kuriuose galime rengti varžybas, skaičių. Pats rinktinių lygis kinta. Šiuo metu pasaulio reitinge mūsų moterų komanda yra 34-oje vietoje tarp 75 šalių. Nuo praėjusių metų mes pakilome, nes Lietuvos rinktinė praėjusiais metais laimėjo Europos čempionato trečią divizioną ir pakilo laipteliu aukščiau. Tai reiškia, kad Europoje esame tarp 16 pajėgiausių komandų. Bet anksčiau reitinge esame buvusios 31-os. Vyrų komanda tarp 90 šalių yra 51-a. Ši vieta pastaraisiais metais išlieka panaši ir priartėti prie 40-uko dar nebuvo pavykę.
O kokios Lietuvos rinktinių perspektyvos?
Manau, kad artimiausiais metais tiek merginų, tiek vaikinų tarpe išliksime panašiose pozicijose. Taip yra dėl keletos priežasčių. Žaidėjams, kurie atstovauja nacionalinėms komandoms, negalime pasiūlyti pakankamo ekonominio atlygio, kad jie visą laiką norėtų ir galėtų atstovauti savo šaliai. Dauguma mūsų sportininkų žolės riedulį derina su darbais. Kai negalime surinkti geriausių žaidėjų į čempionatus, tai negalime ir tų aukščiausių rezultatų pasiekti. Situacija artimiausiu metu smarkiai neturėtų keistis, bet perspektyvų yra. Vaikų lygoje yra labai daug jaunų sportininkų, kurie domisi žolės rieduliu. Nuolatinis darbas su jais, siekimas, kad jie neišsiskirstytų, toliau treniruotųsi leis tikėtis aukštesnių rezultatų.
Kokie skirtumai tarp žolės riedulio, uždarų patalpų riedulio ir mažojo žolės riedulio?
Olimpinė sporto šaka yra lauke žaidžiamas žolės riedulys. Čia yra žaidžiama panašiai kaip futbole – 10 prieš 10 su vartininkais. Tik nuošalės mes neturime (šypsosi). Čia yra žolės riedulio standartas. Uždarų patalpų riedulys nėra olimpinis, bet vyksta Europos čempionatai ir yra labai populiarus. Taisyklės beveik nesiskiria nuo lauko žaidimo, tik yra daugiau saugumą užtikrinančių elementų. Pavyzdžiui, negalima užkelti kamuolio. Taip pat reikalaujama mažiau žmonių – žaidžiama 5 prieš 5 bei vartininkai. Lietuvoje šią atmainą stipriai propaguojame, nes žiemą negalime žaisti lauke. Dalyvaujame Europos čempionatuose ir esame pasiekusios neblogų rezultatų.
Dėl kitų atšakų – yra keletas iniciatyvų, kaip jaunimo žolės riedulys 5 prieš 5 ir kitokios. Lietuvoje jų nenaudojame. Kartais vaikų žolės riedulio lygoje panaudojame tam tikrus variantus, žaidžiame vienoje aikštės pusėje ar pan. Tai nėra oficialios žolės riedulio atšakos ir jas taikome tik vaikų lygyje. Europos lygiu mes su tokiomis atšakomis nedalyvaujame.
Ko šiuo laikotarpiu palinkėtum Lietuvos žolės riedulio bendruomenei?
Linkiu nepamesti kantrybės ir, svarbiausia, surasti saugius būdus kaip tęsti savo mėgstamas veiklas, treniruotes. Neieškokime priežasčių nedaryti, o ieškokime – daryti.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Alfredo Pliadžio; iš asmeninio archyvo
Nauji čempionai Europoje: „Inter“ žygis ir kerštas PSG