Žiema ir karantinas – ne kliūtis šiaurietiškajam ėjimui

„Lazdos ir technika – du neatsiejami dalykai. Jei turėsite superines lazdas, bet nežinosite, kaip eiti, rezultato nepasieksite ir naudos nebus“, – nukerta Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijos vadovas, treneris Laimontas Rakauskas. Jei be jau minėtų dalykų turite ir trečią – motyvacijos visokeriopai kūno mankštai gamtoje, – sveiki prisijungę prie šiaurietiškojo ėjimo entuziastų!

Karantino kaustoma žiema – tinkamas laikas pradėti žingsniuoti su šiaurietiškomis lazdomis, kaip ir bet kuris kitas. Šis sportas demokratiškas, kalbant ir apie metų laiką, orą, apavą bei aprangą. Be to – ir saugus, nes jam nereikia didelių kompanijų, sporto klubų ar kitų uždarų patalpų: išmokę technikos, žingsniuoti gamtoje galime po vieną arba po kelis – saugiais atstumais.

„Šiaurietiškojo ėjimo privalumas – ši mankšta atliekama gamtoje, tuo pačiu grūdinama kvėpavimo sistema, mažiau sergame gripu, sloga. Eidami subalansuojame judėjimą, nuimame krūvį nuo kojų ir apkrauname viršutinę kūno dalį, – dėsto L. Rakauskas ir primena, kad einama ne su bet kokiomis, pavyzdžiui, slidininko lazdomis. – Šiaurietiškojo ėjimo lazdos gali būti įvairios konstrukcijos (vientisos, sudedamos, reguliuojamo ilgio), bet jų dirželis turi atitikti vieną sąlygą – nykštys kišamas atskirai nei likę keturi pirštai. To reikia tam, kad eidami lazdą pastatytume ir atsispirtume per dirželį atviru delnu, paleisdami lazdos rankeną. Taip pailginame atsispyrimą ir pasiekiame didesnio efekto.“

Neblogos lazdos gali kainuoti apie 40 eurų (geros ir daugiau), jei ne per ypatingą akciją rasime pigesnių – kažkas su jomis bus ne taip. Įsigijus lazdas, verta susirasti patyrusį instruktorių ar trenerį. Žinoma, niekas nedraudžia žingsniuoti ir pasimokius to internete, tik – ar verta?

„Gal ir įmanoma gerai to išmokti savarankiškai, bet tokių pavyzdžių nemačiau tarp tų tūkstančių žmonių, kuriuos sutikau. Buvo tokių, kurie manė mokantys, bet atėję pas mane į treniruotę pripažino: „Gaila laiko, kurį praleidau savarankiškai vaikščiodamas.“ Per pirmą treniruotę jau tampa aišku, kad… niekas neaišku. Specialistas, stebėdamas žmogų, iškart mato, kur jo kūne įtampa ar neteisingi judesiai. O kai sportuoja be priežiūros, žiūrėk, vienas sako: „Nesąmonė tos lazdos, nieko nepadeda!“, kitas: „Pavaikščiojau ir alkūnę pradėjo skaudėt“. Pirmiausia – netinkamos lazdos, netinkamai sureguliuotas ilgis, jas statė statmenai ir sulaukė „tenisininko alkūnės efekto“. Paprastai sakant, koks smūgis į žemę, tiek gauni į alkūnę. Dėl to šiaurietiškojo ėjimo lazda statoma 60 laipsnių kampu, be jokio smūgio – tik plastiškas pastatymas ir atsispyrimas. Vienas du, vienas du – eini ritmiškai sau“, – aiškina L. Rakauskas. O kad tas „vienas du“ taip lengvai ir sektųsi, reikia pratybų: „Kai žmonėms parodau visas technikos dedamąsias, koks turėtų būti pėdų, liemens, rankų darbas, jie supranta, kad tai gerai įsisavinti nėra lengva. Per vieną ar du užsiėmimus jau galima suprasti, kaip reikia eiti, pajusti, kas pavyksta, o kas – ne. Pagal Vokietijos specialistų metodiką, norintiems geriau ir greičiau įsisavinti šiaurietiškąjį ėjimą patariama 4-6 užsiėmimai su profesionalu.“

Kur geriausia užsiimti šiaurietiškuoju ėjimu? Tai galima praktikuoti bet kur, kur tik yra takų, takelių ar kelių. Nereikia jokių specialiai įrengtų trasų. Tik geriausia – ne per asfaltą, kad šalia nebirbtų automobiliai. „Šaligatviai – kietas pagrindas nėra sveika kojoms, geriausia – gruntinė danga, miško takeliai. Žingsniuojant su lazdomis, koja statoma šiek tiek ant kulno, atsispiriama pirštais, einant asfaltu tai jau būtų dinaminis smūgis. Be to, užsiiminėti šiaurietiškuoju ėjimu gamtoje ir emociškai smagiau, ir fiziškai naudingiau“, – pasakoja kaunietis L. Rakauskas, savąja sporto šaka dažniausiai užsiimantis Kačerginėje, Kulautuvoje, pajūryje ir bet kokiame kitame gražiame gamtos kampelyje.

Kai kuriose Europos šalyse rengiamos šiaurietiškojo ėjimo varžybos. Lietuvoje tokių nėra, tik – bendri žygiai. „Kai atsiranda varžybinis elementas, dingsta technika. Šį sportą palyginčiau su dailiuoju čiuožimu. Ten nėra greičio, vertinamas grožis – technika. Kuo taisyklingiau eisime, tuo turėsime daugiau naudos, kūnas išsimankštins efektyviau“, – sako treneris. Pasirenkamas trasos ilgis priklauso nuo kiekvieno fizinio pasirengimo, pajėgumo: „Pasaulio sveiktos organizacija rekomenduoja kas antrą dieną apie 40-50 minučių užsiimti vidutinio intensyvumo fizine veikla, tai gali būti bet kas nuo paprasto ėjimo, bėgimo, važiavimo dviračiu ar plaukimo. Tokį receptą gydytojas turėtų išrašyti, tarkim, širdininkui. Judėkime taip, kad pasirinktas tempas iššauktų gilesnio kvėpavimo poreikį, bet uždusti neturime. Jei eiti pradės žmogus, ką tik pakilęs nuo sofos, uždus ir po dešimties minučių. Bet kitą dieną jau judės dvylika, po savaitės – penkiolika minučių ar daugiau, o netrukus jau ir nueis rekomenduojamus keturis ar penkis kilometrus.“

Iš esmės šiaurietiškajam ėjimui tinka bet kokia patogi apranga. Geriausia – kelių sluoksnių, kvėpuojanti, kad suprakaitavę nesušaltume. Šiuo metų laiku tai būtų kelnės, marškinėliai, bluzonas ir vėjui bei krituliams nepralaidi striukė.

„Judėjimas yra fiziologinis organizmo poreikis. Juk kas būtų, jei nepaisytume kitų poreikių – nemiegotume, nevalgytume? Drąsiai rekomenduoju šiaurietiškąjį ėjimą, nes jis duoda puikų efektą visam kūnui. Ką iš šios veiklos gavau pats? Tiesiog – taip lengviau gyventi! Nematau problemų, kurias mato kiti, tapau ištvermingesnis, pozityvesnis, labai daug laiko leidžiu gamtoje. Puikiai jaučiuosi po krūvio, tarkim, nuėjęs dešimt ar dvidešimt kilometrų. Ir man tikrai gaila tų, kurie kelis šimtus metrų iki parduotuvės važiuoja automobiliu ar pusvalandį paėjėję jau ieško kur prisėsti. Jei žmogus nejudės, netrukus spręs sveikatos problemas eidamas pas daktarus ir pirkdamas vaistus. Taip jau mes esame sukurti, todėl kitų variantų nėra: arba judame, arba – problemos. Šiaurietiškasis ėjimas kainuos mažiau“, – kvatoja treneris, galvoje turėdamas tikrai ne tik pinigus.

Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo