Ypatingos plaukimo komandos trenerė A. Misiūnaitė: „Į priekį veda draugystė ir meilė“

„Kiekvienas medalis turėtų būti dalinamas į tris dalis: vaiko, tėvelių ir trenerio“, – sako specialiosios olimpinės plaukimo komandos vyr. trenerė, Vilniaus specialiosios olimpiados plaukimo klubo įkūrėja ir vadovė Asta Misiūnaitė, jau daugiau nei 12 metų lavinanti intelekto sutrikimų, proto ir psichinę negalią turinčių vaikų ir jaunuolių plaukimo įgūdžius. „Impuls“ sveikatingumo klubų plaukimo trenerė ir „Sportland“ batelių kampanijos „Rask savo superžvaigždę“ NIKE ženklo ambasadorė Asta yra vienas tų nuostabių pavyzdžių, kai darbas ir draugystė atneša pasaulinius laurus – jos auklėtiniai iš olimpinių žaidynių dar niekada negrįžo tuščiomis.

Susidraugauk ir pamilk

Savo auklėtinius nuo vaikystės trenere norėjusi dirbti Asta vengia vadinti neįgaliaisiais – vadina juos ypatingais vaikais. Anot pašnekovės, į šią ypatingą, kaip ir jos auklėtiniai, sritį trenerę nuvedė pats likimas.

„Tuo metu dirbau plaukimo trenere sporto klube ir į mane vieną dieną kreipėsi Dauno sindromą turinčios 8-metės Augustės mama. Anot jos, mergaitė labai nori plaukti, tačiau joks sporto klubas ar mokykla jos nepriima. Aš pati irgi nei žinojau, nei mokėjau lavinti tokius vaikus, tačiau nutariau pabandyti“, – pasakojo A. Misiūnaitė.

Pirmasis žmogus, į kurį Asta kreipėsi pagalbos, buvo jos tėtis Zenonas Misiūnas, slidinėjimo ir lengvosios atletikos treneris, kuris ilgai vadovavo specialiajai mokyklai, o šiuo metu yra Lietuvos specialiosios olimpiados prezidentas.

„Pasimetusi paklausiau tėčio, kaip man elgtis, o jis atsakė labai paprastai: susidraugauk, pamilk ir viskas bus gerai. Bet mane kankino klausimas, o kaip gi mergaitę išmokyti plaukti. Tėtis tepridūrė, jog tai laikui bėgant suprasiu pati“, – nusišypsojo plaukimo trenerė.

Elgiasi taip pat, kaip su visais kitais savo auklėtiniais

Trenerė teigia, kad ypatingus vaikus treniruoja taip pat, kaip ir visus kitus, tik su negalią turinčiais vaikais reikia šiek tiek daugiau kantrybės ir išradingumo.

„Pirmoji mano taisyklė juos lavinant – jokio gailesčio, tačiau taip pat daug meilės ir draugystės. Prieš ir po treniruotės mes esame bendražygiai, tačiau kai tik pasideda treniruotė, mes tampame treneris ir mokiniai, kai svarbiausia yra uždavinių vykdymas ir rimtas darbas“, – aiškino pašnekovė.

Todėl anot A. Misiūnaitės, tarp jos didžiausių mokytojų yra ir Augustė, kuriai dabar jau yra 21-eri metai. Jos dėka trenerė išmoko dar daugiau kantrybės.

„Kai susipažinome su Auguste, ji jau mokėjo plaukti, tačiau savarankiškai, tad per vieną sezoną mergaitė ne tik išmoko techniško plaukimo, tačiau jau pradėjo dalyvauti sporto klubo, kuriame tuo metu dirbau, plaukimo varžybose kartu su sveikaisiais vaikais“, – prisiminė Asta.

Medalį – į tris dalis

Šiuo metu Vilniaus specialiosios olimpiados plaukimo klubą lanko 9-26 metų amžiaus vaikai ir jaunuoliai. Jų yra 30, o tris iš jų Asta vadina savo olimpiečiais:

„Su šiais auklėtiniais dirbu nuo pat savo darbo su specialių poreikių turinčiu jaunimu pradžios. Jau minėta Augustė Šerpytytė ir 15-metis Julius Rėksnys jau dalyvavo dvejose olimpiadose: Los Andžele 2015 m. ir šiemet Abu Dabyje. Na o tik šiemet startavęs 17-metis Adomas Bužinskas į Lietuvą atvežė net du auksinius medalius“, – auklėtinių pasiekimus vardino trenerė.

Taip pat su kauniečio Kristupo Von Gravrocko-Goeso pagalba komanda Abu Dabyje laimėjo auksą estafetės rungtyje.

Du aukso medalius 2015 m. asmeninėje rungtyje laimėjusiam Juliui šiemet pasisekė mažiau, bet vaikinas vis tiek iškovojo bronzą.

„Ši bronza man yra labai brangi, nes Julius plaukė sirgdamas ir turėdamas temperatūros. Jis sugebėjo net tik nugalėti save, bet ir pagerinti savo asmeninį rekordą, kas, manau, ir yra didžiausias kiekvieno sportininko laimėjimas. Augustė Abu Dabyje taip pat pagerino savo asmeninius rezultatus, nors Los Andžele jai dar ir nusišypsojo fortūna – pavyko laimėti asmeninį auksą“, – pridūrė pašnekovė. Anot A. Misiūnaitės, medalį ji visada „dalina“ į tris dalis: viena dalis yra vaiko, kita – jo tėvų ir dar viena – trenerio nuopelnas.

„Net nežinau, kieno iš šių žmonių didžiausi nuopelnai. Mes su vaikais įdedame į tai labai daug darbo, bet ne mažiau – ir jų šeimos nariai. Mano svajonė – plaukimą praktikuoti daug dažniau, įtraukti mūsų ypatingų vaikų brolius ir seseris, nes jie taip pat patiria visokių emocijų dėl to, kad jų broliai ar sesės yra kitokie, dažniau bendrauti su vaikų tėvais, kurie atlieka titanišką darbą – žodžiu, būti darnia ir gražia bendruomene“, – prisipažino A. Misiūnaitė.

Tekstas: Karina Sėrikova
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo; Sportland