Garsus disko metikas Virgilijus Alekna prisipažįsta: ne visi tėvai būna autoritetai, ypač kai reikia savo vaikus ko nors pamokyti. O pamokyti, patarti jis turi ką ir turi kam – abu jo sūnūs mėto diską, dukra irgi užsiima lengvąja atletika. Taigi Aleknos pavardė, iš didžiojo sporto pasitraukus Virgilijui, iš varžybų protokolų neišnyko.
„Prieš 20 metų pradėjau Europos čempionatu, po 20 metų ir baigiu Europos čempionatu. (…) Manau, pats laikas po 20 metų karjeros sustoti. Tai – paskutinės oficialios varžybos, atstovaujant rinktinei“, – 2014 m. rugpjūčio 12 d. po paskutinio ilgoje jo sportinėje karjeroje Europos čempionato Ciuriche pasakė tada 42-ejų metų disko metikas Virgilijus Alekna.
Per daugiau nei du dešimtmečius, praleistus didžiajame sporte, V. Alekna nubrėžė ne vieną didmeistrišką ribą. Penkerių olimpinių žaidynių dalyvis, iki šiol nepagerinto olimpinio rekordo autorius, pasaulio, Europos čempionas – tai tik keletas per karjerą tūkstančius kartų sviesto jo disko paliktų žymių ir įrašų.
Bet sportas, medaliai, rekordai, sako V. Alekna, – tik viena gyvenimo dalis, o sportininko gyvenimas nėra amžinas. Prieš penkerius metus galutinai padėjęs diską į lentyną, lengvosios atletikos stadiono čempionas neapleido. Tik dabar eina į jį pasižiūrėti, kaip mėtyti diską sekasi jo sūnums – 19-mečiui Martynui ir 17-mečiui Mykolui, kaip bėgioja, šokinėja į tolį 11-metė dukra Gabrielė.
Stadiono trauka
Ar stadionas – įprasta vieta jų šeimai susitikti? „Taip, – atsako Virgilijus. – Ir su žmona susipažinau stadione. Ir apskritai labai didelė mano gyvenimo dalis prabėgo stadione.“
Ir dabar, sėdėdamas Seimo posėdžių salėje, prisipažįsta nesijaučiąs esantis savo vietoje. O štai stadionas, ramiu balsu dėsto pašnekovas, – visai kitokia veikla. Tai gal kada nors jį pamatysime dirbantį trenerio darbą? Kas žino, atsako, negalima atmesti ir tokios galimybės, bet kol kas su savo vaikais daug laiko praleidžia ten, kur jam įprasta – stadione.
Anksčiau, kai jaunėlis sūnus Mykolas intensyviai žaidė futbolą, dažnai ir į futbolo rungtynes nueidavo. Kaip V. Aleknai, į kurio tolimus disko skrydžius rinkdavosi pasižiūrėti minios žmonių, dabar atrodo sirgaliaus vaidmuo?
„Paprasčiau pačiam viską daryti, bet smagu stebėti, kaip vaikai auga, džiaugiesi matydamas, kaip jie tobulėja. Juk visiems tėvams džiugu stebėti, kaip vaikai užsiima mėgstama veikla, o jeigu ta veikla ir pačiam daug reiškia – tada dar smagiau“, – sako V. Alekna.
Panašumų įžvelgia
Veide visiška ramybė, rankoje – diskas. Ramiai ir užtikrintai, kartkartėmis mestelėdamas įrankį aukštyn, tada jį sugaudamas, patrindamas, jis žengia į disko metimo sektorių. Kartais pats sau kažką pasako. Tada rankos į šonus, firminis apsisukimas sektoriuje, dar kelis sūkiai iš inercijos – ir disko skrydis. Per ilgą V. Aleknos sportinę karjerą tokį vaizdą esame ne kartą matę.
Ar atpažįsta Virgilijus bent kiek savęs žiūrėdamas į diską mėtančius savo sūnus? „Martynas pagal savo kūno sudėjimą, pagal fizinius gebėjimus galbūt yra panašesnis į mane. Ir žiūrint į metimo techniką kažkiek panašumų galima įžvelgti. O Mykolas šiek tiek kitokio tipo ir braižo, bet panašumo gal irgi truputį yra. Mykolas dar keisis, augs, tik septyniolika metų suėjo, žalia jaunystė dar. Bet čia iš šalies kitiems geriau matyti nei man“, – atžalas lygina V. Alekna.
Jaunėlė dukra irgi sportuoja. Diskui išbandyti ji dar per jauna, bet pamėgo anksčiau mamos Kristinos Aleknienės praktikuotą sporto šaką – šuolius į tolį. „Dar ji bėga sprintą, rezultatai neblogi. Manau, ji ir toliau sportuos, nes patinka“, – džiaugiasi V. Alekna.
Gal dviejų lengvaatlečių šeimoje gimę vaikai tarsi užkoduoti sportuoti, o gal tėvai juos privertė, užkrėtė? Nepriverčiau ir neužkrėčiau, ginasi buvęs disko metikas, jaunimui reikia sportuoti, pajudėti. Juk mokyklose prasėdi, kitur prasėdi į ekraną bežiūrėdami. Be to, čia juk ne prievarta, vaikai patys pasirenka, matydami sportuojančius tėvus, visą sportinį režimą, tėvų grafiką – treniruotes, varžybas.
„Kol maži, patys į stadionus su tėvais važiuoja, ten kartu būna. Stadione vaikams gerai – daug erdvės palakstyti, įpranta prie aplinkos ir po to patys nori pabandyti tai, ką vaikystėje daug kartų yra matę tėvus darant. Turbūt dėl to ir pasirenka eiti tuo pačiu keliu. Juolab kad sportininko kelias nėra lengvas, bet jei sekasi, ateina rezultatai – jis teikia džiaugsmo ir gilių emocijų“, – patirtimi dalijasi diskininkas.
Rimtu sportu dar nevadina
V. Alekna kaip niekas kitas gerai žino, ką reiškia būti sportininku. Juk tai ne tik lipti ant pakylos medalio pasiimti. Ar nebandė atkalbėti savo vaikų nuo rimto sporto?
Tą, ką dabar jo sūnūs sportuoja, dukart olimpinis čempionas dar nevadina rimtu sportu, nes disko metimas – subrendusių žmonių sporto šaka. „O sūnūs gali mokytis diską mesti, technikos, didelių krūvių jiems dar nereikia. Tikrai nebandau jų atkalbėti. Dabartinis jaunimas mažiau laiko atranda pasportuoti ar šiaip aktyviai laisvalaikį leisti, nes kompiuteriai iš jų atima daug laiko. Todėl šitoje vietoje atkalbinėti nereikia, kaip tik atvirkščiai – reikia juos skatinti. Kai pajunta, kad atsiranda rezultatai, jie gerėja, raumenukai užauga – tai geriausia motyvacija jauniems žmonėms toliau sportuoti. Jiems patiems reikia suvokti sporto naudą. Mes sakom ir sakom, bet dažniausiai visi pasakymai pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina. Reikia taip sudominti, kad jie po to negalėtų gyventi be sporto“, – paaiškina.
Bet Martynas, tada dar būdamas septyniolikmetis, 2018 m. dalyvavo pasaulio 20-mečių lengvosios atletikos čempionate, pateko į finalą ir liko dešimtas. Beje, tame finale jis buvo pats jauniausias. Nors pagal metus dar gali mėtyti 250 gramų lengvesnį diską, pernai Lietuvos čempionate varžydamasis su suaugusiais 2 kg diską Martynas nuskraidino iki bronzos medalio ir ant garbės pakylos atsistojo šalia Andriaus Gudžiaus ir Domanto Poškos. O tąkart bronzą jam įteikė garsiausias mūsų šalies disko metikas – Virgilijus Alekna.
Šiemet dalyvaudamas Švedijoje vykusiose Europos lengvosios atletikos 20-mečių pirmenybėse vėl peržengė finalo slenkstį ir jame liko vienuoliktas. Argi galima sakyti, kad Martynas Alekna sportuoja tik mėgėjiškai?
V. Alekna paaiškina, kaip jis įsivaizduoja rimtą sportavimą: „Kai mokiausi Panevėžio sporto mokykloje-internate, turėdavau per dieną po dvi treniruotes. Buvo griežtai prie sporto pritaikytas režimas – ir mokslai, ir treniruotės. O dabartiniai vaikai treniruojasi keturiskart per savaitę po vieną kartą, nes kitaip nepavyksta – ir mokytis reikia, ir kitų užsiėmimų dar turi. Bet to šiandien jiems pakanka, o paskui turės patys nuspręsti, ar norės daugiau pastangų įdėti. Jeigu norės, kad diskas toliau lėktų, kuo toliau, tuo daugiau tų pastangų jiems prireiks.“
Jaunesnysis sūnus Mykolas šiemet taip pat paragavo tarptautinių varžybų skonio ir sužinojo, ką reiškia atstovauti Lietuvai. Jis šią vasarą dalyvavo Baku vykusiame Europos jaunimo olimpiniame festivalyje. Patekęs į pagrindinį finalą ir jame likęs devintas, Mykolas prisipažino, kad jei būtų šią vietą iš anksto žinojęs, būtų buvęs patenkintas, bet iki aštuntuko, užtikrinusio teisę atlikti papildomus tris metimus, pritrūko nedaug – 71 cm, todėl jaunasis diskininkas neslėpė apmaudo.
Mykolas su disku susipažino būdamas penkiolikos. O praėjęs sezonas jam buvo antrasis disko metimo sektoriuje. Iki tol kelerius metus jis buvo futbolininkas, bet ištįso, užaugo ir futbolui tapo šiek tiek per aukštas. Aišku, dar vaikystėje buvo girdėjęs apie disko metikams taikomus parametrus – jiems reikia ūgio ir ilgų rankų. Štai tada ištįsęs ir pabandė tai, ką vaikystėje daug kartų buvo matęs darantį tėtį, – ėmė mėtyti diską.
„Patiko, nors iš pradžių jam buvo sunku priprasti prie naujos sporto šakos. Bet jis daug pastangų dėjo, kad išmoktų mesti diską. Dabar jo metimo technika tikrai nebloga. Ir nors su disku tik du sezonus prasportavo, jo pažanga didelė. O varžybos Baku gal ne taip sėkmingai susiklostė, bet gavo stimulą toliau treniruotis, siekti patekti į kitas panašias varžybas ir didžiulės patirties, kuri kaupiasi ir kažkada, tikiuosi, labai pravers. Manau, jis grįžo labiau motyvuotas nei nuliūdęs dėl rezultato“, – svarsto per savo karjerą visus įmanomus aukščiausius sportinius trofėjus iškovojęs V. Alekna.
Kai Virgilijus buvo savo sūnaus amžiaus, tokie festivaliai, į kokį vyko Mykolas, buvo tik prasidėję – pirmasis, kuriame Lietuva net nedalyvavo, buvo surengtas 1991-aisiais – tais metais, kai aštuoniolikmetis perspektyvus disko metikas V. Alekna iš Panevėžio mokyklos-internato atvyko į sostinę toliau treniruotis ir apsigyveno bendrabutyje Kedrų gatvėje.
Duoti tai, kas geriausia
Ar labai keitėsi sportininkų rengimas nuo tada, kai jis pats, būdamas savo sūnų amžiaus, Vilniuje ėmė siekti suaugusiųjų sporto aukštumų?
Jo sportuojantiems vaikams, ima svarstyti pašnekovas, bendrabutyje gyventi nereikia. Kita vertus, jis pats labai jaunas buvo priverstas tapti savarankiškas, jau nuo keturiolikos metų, kai iš gimtųjų Terpeikių išvažiavo mokytis į Panevėžį. Iš pradžių namo grįždavo kas savaitgalį, tada kas antrą, o vėliau – tik kas mėnesį. Iš vienos pusės, tai gerai – turėjo išmokti pats daug kuo pasirūpinti.
„Visas mūsų gyvenimas stipriai pasikeitęs. Mano jaunimas daug ką turi, jiems nereikia rūpintis nei maistu, nei stogu virš galvos, nei transportu. Jie patogiau gyvena, palyginti su manimi prieš 20–25 metus ar žiūrint dar toliau – į mano tėvus prieš 50 metų“, – lygina dukart olimpinis čempionas. Ir primena, kad yra per amžius nesikeičiančių dalykų – visi tėvai visais laikais stengiasi savo vaikams duoti kuo daugiau, daryti viską, kad jiems būtų geriau, lengviau, nei jiems patiems buvo.
„Mes tą patį iš savo tėvų gavome ir dabar tą patį savo vaikams stengiamės duoti“, – sako V. Alekna.
Dar galėtų garsusis atletas savo vaikams duoti įvairių patarimų. Ir duoda. Iš savo patirties. Juk pats visą tą kelią praėjęs, todėl puikiai prisimena save, kai buvo tokio amžiaus. Tik, prisipažįsta, ne visi tėvai būna autoritetai, ypač kai reikia ko nors pamokyti. Tada nebūtinai atžalos savo tėvų klauso.
Kieno patarimų, susijusių su disko metimu, V. Aleknos vaikai labiau klausytų – Andriaus Gudžiaus ar jo paties? „Aišku, kad Andriaus klausytų, – atsako. – Dabar sūnums pereinamasis amžius – lyg čia jau ir rimtai sportuoja, lyg dar savo malonumui. Bet visų patarimų reikia išklausyti, kuriuos kas nors duoda. Tada pergalvoti – gal tarp jų yra tokių, kurie galėtų praversti. Per savo karjerą aš visada taip darydavau: stengdavausi visų patarimų išklausyti ir apgalvoti. Kartais tikrai būdavo vertų dėmesio.“
Disko metimo rungtį pasirinkusiems sūnums V. Alekna pasakoja, kad vaikystė, jaunystė ypatinga tuo, jog šiuo metu galima sėkmingai išnaudoti savo augimą ir brendimą. Nereikia didelių pastangų, rimto fizinio darbo, nes augi natūraliai. Bet ateina laikas, kai turi įdėti daug darbo, jeigu nori disku brėžti naujas ribas.
„Jie dar su tuo nesusidūrė, nes mano sūnūs dar iš augimo gali gerinti savo rezultatus, bet ateis toks laikas, kai turės pasirinkti. Tas laikas susiję su žmogaus branda. Vieni subręsta anksčiau, kiti vėliau“, – kada jo sūnums teks apsispręsti, eiti tolyn tėčio pramintu taku ar sustoti, nesiima prognozuoti V. Alekna.
Viskas suderinama
Vyriausias V. Aleknos sūnus Martynas, kuriam 2000-aisiais Sidnėjuje iškovotą pirmąjį olimpinį aukso medalį pirmojo gimtadienio proga skyrė garsus disko metikas, šiemet jau studentas – Vilniaus universiteto informacinių technologijų pirmakursis. Kaip parodė gerai išlaikyti abitūros egzaminai, sportas jo mokslams nesutrukdė, todėl viliasi, kad ir su studijomis sugebės derinti. Nors studijos atima nemažai laiko, jis ir toliau treniruojasi.
„Manau, kad treniruosis. Viską galima suderinti. Sportas – tik viena gyvenimo dalis. Iš pradžių jis dažniausiai būna hobis, kol tai neperauga, o gal ir niekada neperauga, į profesionalųjį sportą. Tada turi turėti pasirinkimą ir eiti į kitą veiklą“, – sako V. Alekna, kuris sportinės karjeros metais tapo tuometės Lietuvos kūno kultūros akademijos treniravimo sistemų magistru.
Ar Aleknos iš tų tėvų, kurie savo vaikams sako, kad jeigu nesiseks mokslas, tada ir sporto nereikia? Nu kaip nesiseks, nusistebi Virgilijus: jeigu dedi pastangų, mokaisi, tada ir rezultatas turi būti. Juk čia tas pats kaip sporte: sportuoji, dirbi – turi būti rezultatas. Jeigu jo nėra – galbūt nesi tam sutvertas.
Ne katorga
V. Alekna sportinę karjerą baigė 2014-aisiais, taigi iki pat sūnų paauglystės šeima gyveno jo sportiniu režimu. Augantys vaikai matė, koks tas profesionalaus sportininko gyvenimas. Ar jų tai neišgąsdino?
„Tai nebuvo toks labai gąsdinantis gyvenimas. Išvykdavau į treniruočių stovyklas, bet po sezono iki žiemos visi kartu gyvendavome. Prisimena vaikai ir kai kurias varžybas, gal Mykolas buvo šiek tiek mažesnis, Martynas turbūt geriau atsimena įspūdingiausius mano karjeros momentus. Buvo akimirkų, kurios man brangios. O ar tai įtakojo jų sportinį kelią, tikrai nežinau“, – nesiima spėlioti tituluotas sportininkas.
Kartais, sako V. Alekna, į didįjį sportą žiūrime kaip į katorgą. Bet sportas yra maloni veikla. Kol esi moksleivis, studentas gali sportuoti gana aktyviai iki 23–24 metų ir siekti rezultatų. Jau vėliau, kai baigi mokslus ir turi pasirinkti tolesnę gyvenimo kryptį, privalai pasverti, ar kurį laiką gali gyventi ir pragyventi iš sportininko karjeros, ar galbūt to daryti neverta.
„Visą jaunimą reikėtų skatinti tą daryti. O kodėl baigti sportuoti, jeigu ši veikla teikia malonumą? Jeigu dėl to jautiesi žvalesnis, stipresnis, galbūt pranašesnis. Kai žmogus sportuoja, visai kitokia jo gyvenimo kokybė. Tą galiu pasakyti iš patirties“, – atskleidžia dukart olimpinis čempionas.
Ar per penkerius metus be didžiojo sporto ko nors pasiilgo iš ankstesnio gyvenimo? „Geras buvo gyvenimas. Nelengvas, bet geras. Jeigu per jį pavyksta pasiekti aukštų rezultatų, dalyvauti olimpinėse žaidynėse, pasaulio, Europos čempionatuose, išlieka daug prisiminimų. Ir jie tokie gilūs. Būna, kad imu ilgėtis to laiko, bet natūralu, kad sportininko gyvenimas ne amžinas“, – į nostalgiją nesileidžia pašnekovas.
Bet sportinis režimas niekur nedingo. Juo ir toliau gyvena visa Aleknų šeima. Garsus disko metikas sako, kad yra temų, kuriomis jų šeimoje visi ilgai gali šnekėti. Dažnai žiūri, aptarinėja varžybas – ne vien lengvosios atletikos, bet ir krepšinio, futbolo. Štai žaidynės artėja, tada vėl virs gyvenimas sporto ritmu.
„Mes tuo gyvename“, – sako V. Alekna, po darbų Seime mielai skubantis į stadioną, kuriame dabar treniruojasi, varžosi čia vaikystę praleidusios trys jo atžalos.
Tekstas:Inga Necelienė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Scanpix
Rožinėmis barzdomis pasipuošę bėgikai siunčia žinutę moterims