Turbūt nedaug futbolo aistruolių girdėjo Ignacio Palacios-Huertos vardą. Šis baskas yra tiesiogiai prisidėjęs prie vieno didžiausių sporto įvykių – UEFA Čempionų lygos finalo – baigties.
1995-aisiais Huerta, pabaigęs mokslus Čikagos universitete, ėmė kaupti su futbolu susijusią medžiagą, konkrečiai – kaip daugelis skirtingų futbolininkų muša vienuolikos metrų baudinius. Jau po aštuonerių metų pasirodė pirmieji darbo vaisiai – 2003 metais buvo išleistas basko rašto darbas, pavadinimu „Professionals Play Minimax“. Čia dabartinis Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesorius, naudodamas įvairius skaičiavimus, nustatė, kaip dažnai baudinių serijas laimi komandos, pasirinkdamos tam tikras strategijas.
Lyg patobulindamas savo pirmąjį darbą apie futbolą bei ekonimiką, Huerta 2014-aisiais išleido knygą „Beautiful Game Theory: How Soccer Can Help Economics“. Remiantis ekonominėmis teorijomis, kūrinyje analizuojamas fanų lankomumas, teisėjų elgesys bei tie patys baudiniai ir jų serijos.
Tačiau užteks apie šio žmogaus biografiją – nusikelkime į 2008 metus.
Vienas iš Ignacio Huertos draugų, žinojusių apie jo atliekamas baudinių analizes, buvo taip pat ekonomikos bei matematikos profesorius viename Izraelio universitetų. Taip jau nutiko, jog šio profesoriaus geras bičiulis buvo futbolo treneris Avramas Grantas – žydas 2008-aisiais vadovavo Londono „Chelsea“ ekipai. Tais metais „mėlyniesiems“ pavyko nužygiuoti iki UEFA Čempionų lygos finalo, taip pat pasirodė ir kita šalies ekipa – „Manchester United“. Maskvoje laukė angliška dvikova.
Būtent kai „Chelsea“ užsitikrino vietą finale, Izraelio universiteto profesorius suvokė, jog Huertos tyrimai gali padėti Londono klubo treneriui. Jis suvedė abu vyrus ir jau netrukus Grantą pasiekė keturių punktų pranešimas apie „Manchester United“ ir jų mušamus baudinius:
1. Ekipos vartininkas Edwinas Van der Saras dažniausiai šoka į baudinio mušėjo natūralią pusę (jei futbolininkas dešiniakojis, natūrali pusė yra kairė, jeigu kairiakojis – dešinė) žymiai dažniau nei tai daro daugelis pasaulio vartininkų. Tai reiškia, jog jeigu spiriančio baudinį futbolininko stiprioji koja yra dešinė, Van der Saras dažniausiai neria į savo dešinę pusę, jeigu kairė – į kairę. Baskas konstatavo, jog „Chelsea“ futbolininkai daugiau šansų turės mušdami į nenatūralią pusę sau.
2. Van der Saras dažniausiai baudinius atremia, kai jie yra 1-1,5 m aukštyje, todėl baudiniai turėtų būti mušami pažeme arba labai aukštai.
3. Cristiano Ronaldo – ypatingas atvejis. Huerta rašė: „Ronaldo dažnai bėgdamas prie kamuolio sustoja. Jeigu tai padaro, beveik visada (85%) spiria į savo kairę pusę.“ Portugalas galėdavo pakeisti sprendimą, į kurią pusę mušti, paskutinę akimirką. Tai reiškė, jog vartininkui nepajudėti per anksti yra labai svarbu. Vos tik vartininkas sujuda, Ronaldo įmuša.
4. Komanda, laimėjusi monetos metimą prieš baudinių seriją, gali pasirinkti, ar ji nori mušti pirma. Reikia būtinai pasirinkti mušti pirmiems. Komandos, mušančios pirmos laimi 60% visų baudinių serijų, tik todėl, jog antrai komandai visada yra didesnis spaudimas bei stresas.
Visgi, baudinių prireikė – po pagrindinio laiko bei pratęsimo rezultatas buvo 1-1.
Ignacio Huerta nežinojo, ar jo nusiųsta taktika buvo naudojama, tačiau žiūredamas baudinių seriją per televizorių, baskas buvo užtikrintas, jog taip. Visi „Chelsea“ futbolininkai naudojo jo parašytus patarimus. Beveik visi.
„Manchester United“ kapitonas Rio Ferdinandas laimėjo monetos metimą ir pasisuko į žaidėjų suolelį atsakymo, ką daryti toliau. „Chelsea“ kapitonas Johnas Terry bandė įtikinti Ferdinandą leisti „mėlyniesiems“ mušti pirmiems. Deja, „United“ mušė pirmi, tai reiškė, jog ir šansai laimėti išaugo.
Pirmus du baudinius įmušė abi ekipos. „Man United“ gretose pasižymėjo Carlosas Tevezas bei Michaelas Carrickas, o „Chelsea“ – Michaelis Ballackas bei Juliano Belletti. Abu pastarieji baudiniai buvo į tą pusę, kurią ir rekomendavo Huerta – Van der Saro kairę. Tiesa, pirmuoju bandymu olandas atspėjo kamuolio skriejimo kryptį, tačiau Ballacko smūgis buvo aukštas, kaip ir rekomendavo Huerta. Mušant Belletti, viskas vyko prognozuotai – Van der Saras į kairę, kamuolys į dešinę.
Tuomet trečią Mančesterio ekipos baudinį ruošėsi mušti Cristiano Ronaldo. Kaip ir buvo prognozuota, portugalas bėgdamas sustojo – „Chelsea“ vartininkas Petras Čechas nė nesumirksėjo – ir smūgiavo į kairę pusę. Čechas kamuolį atrėmė ir prie televizoriaus sėdėjęs Huerta suprato, jog jo taktika buvo naudojama.
Kiti keturi „Chelsea“ baudinių mušėjai – Frankas Lampardas, Ashley Cole‘as, Johnas Terry bei Salomonas Kalou – smūgiavo į Van der Saro kairę pusę, vis dar pagal basko rekomendacijas. Vienintelis Cole‘as mušė į savo natūralią pusę – kadangi buvo kairiakojis, kamuolys vis tiek skriejo į Van der Saro kairę. Olandas smūgio kryptį atspėjo, tačiau jis buvo per žemas, jog vartininkas turėtų šansą atremti. „Chelsea“ finalą galėjo laimėti po penktojo, Terry smūgio, kuris irgi vyko pagal Huertos planą. Deja, kapitonas, paslydo ant nuo lietaus permirkusios stadiono vejos ir net nepataikė į vartų plotą.
Po septynių „Manchester United“ smūgių, septintojo ir, galbūt, lemiamo „Chelsea“ baudinio ėjo mušti Nicolas Anelka. Visi šeši iki tol buvę Londono ekipos baudiniai buvo atlikti pagal baskų ekonomisto planą ir kažkam iš priešininkų pusės pavyko tą planą parkąsti. Buvo suprasta, jog visi kamuoliai skriejo į vartininko kairę pusę. Kol Anelka ruošėsi baudiniui, Van der Saras ištiesė abi rankas ir ėmė rodyti į savo kairę pusę, lyg sakydamas, jog Anelka muš čia. Anelka sutriko – vartininkas išsiaiškino „Chelsea“ planą ir prancūzas nusprendė nesilaikyti jo. Jis mušė kamuolį į vartininko dešinę pusę, ten nėrė ir pats olandas. Toks planas gal ir būtų pasiteisinęs, jeigu prancūzas nebūtų kamuolio mušęs maždaug pusantro metro atstumu nuo žemės, patogiu atstumu Van der Sarui, apie ką Grantui pranešė Huerta.
Smūgis buvo atremtas, o Anelka sprendimas nesilaikyti basko plano kainavo „Chelsea“ Čempionų lygos titulą.
Tekstas – Lauryno Puikio; iš knygos „Soccernomics“
Nuotraukos – Getty Images
21 faktas, kurių nežinojote apie Mindaugą Kuzminską