Vilniaus krepšinio mokyklos (VKM) trenerė Šarūnė Valinskaitė yra jauna, tačiau vis daugiau pripažinimo dėl savo sunkaus ir aktyvaus darbo sulaukianti specialistė.
„Dirbant su jaunimu man patinka, kad šiame darbe nėra monotonijos. Kiekviena treniruotė skirtinga, kiekvienas vaikas skirtingas, savotiškas ir įdomus. Būna, kai pastebi, kaip jie vieną dieną ima ir atlieką kažkokį pratimą būtent taip, kaip reikia, nustebina savo gebėjimais ir tobulėjimu. Motyvuoja tos akys, tas noras ir šypsenos.“
Praėjusiais metais tarp geriausių Lietuvos jaunimo trenerių patekusi Š. Valinskaitė papasakojo apie savo kelio krepšinyje pradžią, atrastą pašaukimą trenerės darbui, savo autoritetus šioje sporto šakoje, darbo metodiką, ateities planus, pomėgius ir daug įvairiausių dalykų.
Kaip krepšinis atsirado jūsų gyvenime?
Krepšinis atsirado apie 14-uosius mano gyvenimo metus. Jau kurį laiką galvojau, jog noriu išmėginti šią sporto šaką, bet tuo metu nebuvo daug vietų, kur lankyti krepšinio treniruotes. Vieną dieną prie mūsų merginų būrelio priėjo trenerė ir paklausė, ar nenorime pamėginti. Noro buvo tikrai labai daug, todėl nedvejodama sutikau ateiti į pirmąją treniruotę.
Ką atsimenate iš tų laikų, kai dar pati lankėte krepšinį?
Krepšinio treniruotes lankiau Marijampolėje. Atsimenu, kad į treniruotę eidavau kasdien po beveik 45 minutes kelio pirmyn ir apie valandą atgal, nes reikėdavo visas drauges palydėti iki namų. Į treniruotes turėdavau atvykti pati, nes nebuvo kitų galimybių, o po jų tėtis kartais parsiveždavo.
Turėjome nedidelę komandą, kuri žaidė Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (MKL). Vėliau, jau studijuojant tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA), dabartiniame Lietuvos sporto universitete (LSU), krepšinio treniruotės kardinaliai pasikeitė, visas procesas pakilo į aukštesnį lygį, tad buvo nemažai iššūkių. Jau tuo metu supratau, kad mane itin domina treniravimas ir visos šio darbo subtilybės.
Galbūt turėjote savo krepšininko(-ės) idealą, kurio žaidimą labiausiai sekdavote?
Žaisdama pati labai sekiau Jurgitos Štreimikytės-Virbickienės žaidimą. Ši krepšininkė buvo viena geriausių to meto Lietuvos krepšininkių. Ją sekiau ir dėl to, kad ji buvo puolėja, kaip ir aš, taigi analizavau jos žaidimo elementus. Atsimenu, kad vaikystėje teko garbė jai įteikti čempioniškus marškinėlius, kai Lietuvos moterų krepšinio lygos finale J. Štreimikytės-Virbickienės atstovaujama Vilniaus „TEO“ komanda įveikė tuometinę Marijampolės „Arvi“ ekipą.
Taip pat labai patiko Rimantas Kaukėnas ir broliai Lavrinovičiai. Pastarieji tuo metu buvo vieni geriausių Lietuvos krepšininkų, net rungtyniavau 12 numeriu pažymėtais marškinėliais, tokiu pat kaip Kšištofas. R. Kaukėnas, kaip vėliau supratau, labiausiai traukė ne tik dėl savo inteligentiško, tačiau ir aktyvaus žaidimo, bet ir dėl veiklos už krepšinio aikštelės ribų. Puikus visapusiško žmogaus pavyzdys.
Kaip manote, kokiomis savybėmis turi pasižymėti jaunosios krepšininkės ir krepšininkai, ateityje norintys tapti profesionalais?
Mano nuomone, jaunimas turi būti aktyvus, nepasiduoti treniruočių metu, mokėti padėti komandos draugams ir rodyti pavyzdį. Taip pat nepavykus kažką atlikti, stengtis tai kartoti tiek kartų, kol pasiseks.
Kaip nusprendėte tapti krepšinio trenere? Kokia buvo šio kelio pradžia?
Galiu pasakyti, kad ši profesija užklupo netikėtai. Renkantis kur studijuoti, tuo metu „ant bangos“ buvo vadybos specialybė, tad pirmuoju numeriu ten ir taikiausi. Tiesa, tikrai nežinau kodėl, galbūt bandos jausmas, tačiau į pasirinkimus įtraukiau ir treniravimą, kadangi krepšinis buvo labai didelė dalis mano gyvenimo. Būtent taip pavyko įstoti į treniravimą. Po pirmųjų studijų mėnesių supratau, kad esu ten, kur ir noriu būti. Tuo metu krepšinis ėmė užimti dar didesnę dalį gyvenime, nes žaisti ir treniruoti – skirtingi dalykai reikalaujantys įvairiapusio tobulėjimo.
Kaip pradėjote dirbti Vilniaus krepšinio mokykloje ir kas labiausiai įsiminė per šiuos metus? Galbūt turėjote įsimintinų rungtynių ir pasiektų pergalių?
Vilniaus krepšinio mokykloje pradėjau dirbti prieš metus. Tai antrasis mano sezonas. Tiesiog nusprendžiau, jog laikas keisti kažką gyvenime, priimti naujus iššūkius, o mano svajonėms ir iššūkiams tinkamiausia vieta čia.
Kalbant apie įsimintiniausius įvykius, galiu išskirti vienerias U14 amžiaus grupės rungtynes prieš Šiaulių komandą. Šio miesto ekipą treniruoja mano draugė, trenerė Jolanta Martinonienė, su kuria mes esame pažįstamos nuo mokyklos laikų. Kažkada kalbėdavome, kad būtų įdomu abiems stovėti skirtingose barikadų pusėse kaip trenerėms ir būtent taip nutiko. Daugiau, deja, nespėjome sužaisti dėl pandemijos. Su merginomis esame išsikėlusios aukštus tikslus ir taikomės į finalinį ketvertą.
Esate jauna trenerė. Galbūt analizuojate kitų krepšinio specialistų darbą? Jei taip, kuris treneris(-ė) palieka didžiausią įspūdį.
Stengiuosi analizuoti kuo daugiau trenerių, stebėti seminarus ir sekti naujoves, tad kažkokio idealo nesilaikau. Stengiuosi pasiimti dalykus iš kuo skirtingesnių trenerių. Turiu nuomonę, kad nereikia kopijuoti kitų, reikia kurti savo. Žinoma, seku man patinkančius trenerius, stengiuosi įvairiapusiškai pasisemti žinių.
Galiu išskirti buvusią krepšininkę, o dabar NBA klubo San Antonijaus „Spurs“ vyriausiojo trenerio asistentę Becky Hammon, kuri yra pirmoji tokias pareigas užimanti moteris stipriausioje pasaulyje krepšinio lygoje. Praėjusių metų pabaigoje ji pasiekė dar vieną istorinį įvykį ir laikinai užėmė vyriausiosios trenerės postą bei vadovavo Teksaso komandos rungtynėse. Smagu matyti, kad moterims vis daugiau atsiranda vietos ir aukščiausio lygio krepšinyje.
Kokius penkis aspektus išskirtumėte, kuriais turi pasižymėti geras krepšinio žaidėjas (-a)?
Atletiškumas, aikštelės matymas, susikaupimas, savo komandos narių pažinimas, suvokimas, kada ir kur aikštelėje rasti tinkamus momentus metimui ar perdavimui. Kitaip tariant, krepšinio intelektas.
Kaip vertinate Lietuvos moterų krepšinio sistemą? Kokie jos privalumai ir trūkumai?
Na, šiuo atveju nemanau, kad man reikėtų vertinti šiuos dalykus – peikti ar girti Lietuvos krepšinio federacijos darbus. Visuomet pradedu nuo savęs – stengiuosi įtraukti kuo daugiau merginų į sporto pasaulį, atiduoti viską, ką turiu sukaupus. Manau, kad pati sistema dabar yra dėliojama labai atsakingai nuo pat jauniausios amžiaus grupės, daromi projektai, įtraukiami visų miestų treneriai ir žaidėjos.
Aktyviai su savo treniruojamomis grupėmis įsitraukiate į Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) veiklas, projektus. Kokią naudą įžvelgiate juose bei galbūt turite savo pasiūlymų, kaip dar labiau įtraukti jaunimą į krepšinį?
Taip, stengiamės dalyvauti visur, kur tik įmanoma tam, kad merginos susipažintų su kitomis krepšininkėmis, treneriais, arenomis, miestais. Treniruočių procese turime pasiruošimus tiems projektams, atsakingiau žvelgiame ir į pačias rungtynes.
Manau, kad merginos ir vaikinai gana aktyviai yra įtraukiami į LKF veiklą. Jaunimas sportuoja su geriausiais savo šalies krepšininkais ir krepšininkėmis. Labai įsitraukia ir žinomi šios sporto šakos žmonės, kurie suvokia, kad reikia kalbėti, motyvuoti ir dalintis patirtimi su jaunimu.
Daugiausiai dirbate su mergaičių ir merginų grupėmis. Galbūt ateityje planuojate treniruoti ir berniukus, vaikinus?
Turiu šiuo metu ir berniukų komandą. Anksčiau teko dirbti su vaikinais nuo 14 iki 18 metų amžiaus. Esu treniravusi ir mėgėjų vyrų komandas ne vienerius metus, tad tikimybė treniruoti berniukus ateityje labai didelė.
Šiais metais sulaukėte ypatingo įvertinimo – buvote nominuota „Krepšinio namų apdovanojimuose 2020” ir tarp geriausių jaunimo trenerių patekote į trejetuką. Ar tokie apdovanojimai motyvuoja?
Labai motyvuoja! Sunku buvo konkuruoti su nuostabiomis trenerėmis ir kolegėmis, tačiau tuo pačiu tai ir didžiulė garbė būti tame pačiame sąraše. Pamačius save tarp nominančių net žandikaulį teko prilaikyti. Vadinasi ne tik mano komandos, kolegos, bet ir federacija mane mato, vertina ir palaiko, o to labai reikia visiems treneriams.
Žvelgiant iš šalies atrodo, kad puikiai prisitaikėte prie dabartinės karantino situacijos ir nuotolinių treniruočių. Ar sunku sudominti jaunimą per atstumą ir išlaikyti jų dėmesį?
Yra iššūkių, bet merginos, kurios su manimi sportuoja jau ne pirmą sezoną, laikosi puikiai. Naujai prisijungusiems žmonėms, nuo rugsėjo mėnesio, manau, kad yra šiek tiek sudėtingiau. Taip pat visiems pabodo sėdėti namuose, sunkiau yra save priversti judėti, kai negali pasikalbėti su komandos nariais laukdamas užduoties, daug darbo vyksta su pačiu savimi.
Motyvuoti jaunimą ieškau įvairiausių būdų, todėl bandau ne tik treniruoti, bet ir šviesti juos. Žiūrėjome filmus apie tarpkultūriškumą, emocijas, šeimos santykius, patyčias. Turėjome pokalbį su Audrone Zdanevičiūte, bendrą treniruotę su Alytaus komanda. Dar turiu paruošusi keletą staigmenų, bet paliksiu jas paslaptyje.
Ką norėtumėte pasiekti per artimiausius metus ir kokius tikslus sau keliate? Galbūt turite ambicijų ateityje dirbti profesionaliame moterų krepšinyje?
Šiuo metu ateities tikslai gana reikšmingai priklausys nuo LKF sprendimo, kuris yra susijęs su mano trenerės kompetencijų tobulinimu. Kol dar esu laukimo etape, detalizuoti nelabai norėčiau.
Kalbant apie dabartinius tikslus, pagrindinis jų būtų grįžti į įprastas sąlygas ir turėti galimybes dirbti gyvai sporto salėje.
Profesionalus moterų krepšinis intriguoja ir domina, tačiau kol nepadariau visko, ką galiu, dirbdama su jaunimu, tai palieku ateičiai. Aš manau, kad visada viskas įvyksta savaime ir kai mažiausiai to tikiesi.
Ką be krepšinio mėgstate veikti laisvalaikiu?
Mėgstu gaminti, skaitau knygas, leidžiu laiką su draugais. Žinoma, pastarojo dalyko dabar tenka nedaryti. Patinka stalo žaidimai, žiemą nepraleidžiu progos nučiuožti nuo kalniuko, vasarą – pasivaikščiojimai miškais, takais, taip pat patinka stovyklauti. Nežinau, ar tai neišgąsdins skaitytojų, bet mėgstu ir šaudymą iš orinio šautuvo, važinėtis kartingais (juokiasi).
Tekstas ir nuotraukos: Vilniaus krepšinio mokyklos
Los Galacticos: kaip vertinti pastaruosius Madrido „Real“ pirkinius?