Ilgakojė, didžiaakė, šviesiaplaukė Liveta Jasiūnaitė sektoriuje atrodo lyg graikų mitologijos karė amazonė. Tačiau Europos čempionato bronzą iškovojusi ieties metikė kovoja tik per varžybas, o gyvenime yra rami ir net šiek tiek savimi nepasitikinti.
„Man patiko Andriaus Gudžiaus mintis, kad moterys puošiasi dėl moterų, nes vyrai dažniausia to nepastebi. Moterys išties yra pavydžios“, – juokėsi Liveta.
Ji sudrebino Lietuvos lengvosios atletikos pasaulį, pernai Europos čempionate Berlyne iškovodama bronzą. Šios rungties Europos čempionato medalio lietuviai neturėjo 60 metų – nuo tada, kai 1958 m. sidabrą laimėjo Birutė Zalagaitytė (Kalėdienė).
Gražuolė lietuvė L. Jasiūnaitė dar prieš tapdama žemyno pirmenybių prizininke jautė ir varžovių, ir aplinkos spaudimą dėl akį traukiančios išvaizdos, o po išskirtinio pasirodymo Berlyno stadione tas spaudimas tapo dar didesnis.
„Bet aš esu savikritiška ir nesijaučiu gražuolė, nors visų straipsnių apie mane antraštės tą pabrėžia. Svarbiausia ne grožis, o gerai ir toli mesti ietį. Jei moterys pavydi, tai tikriausiai dėl to, kad pačios nekaip jaučiasi, – svarstė lengvaatletė. – Man svarbu atrodyti tvarkingai, todėl išvaizdai skiriu šiek tiek laiko. Kai esu susitvarkiusi, labiau savimi pasitikiu ir geriau jaučiuosi, o dėmesio nemėgstu.“
Vis dėlto ieties metikei daugiausia pasitikėjimo savimi prideda rezultatai. Kasdien per treniruotes ji lieja prakaitą tam, kad ieties metimo sektoriuje nebekiltų klausimų nei varžovėms, nei žiūrovams.
Atpildas po sunkių metų
Iš Rokiškio kilusi L. Jasiūnaitė vaikystėje buvo judri mergaitė, todėl energiją išliedavo žaisdama kvadratą ar dalyvaudama estafečių varžybose. Penktoje klasėje pradėjo lankyti lengvosios atletikos treniruotes ir mėtyti ietį. Pirmosios pergalės ir net pralaimėjimai buvo Livetos variklis, skatinęs labiau domėtis šia sporto šaka, tobulinti techniką ir daugiau dirbti sporto salėje.
Dalyvaudama varžybose rokiškietė atkreipė Kauno trenerių dėmesį ir šie pasiūlė kraustytis į buvusią Laikinąją sostinę. Liveta neskubėjo, nes jautėsi dar nepasirengusi atitrūkti nuo savo šaknų.
Tačiau 2011 m. jaunimo olimpiniame festivalyje Trabzone (Turkija) ji laimėjo sidabrą ir apsisprendė pradėti sportuoti rimčiau. Tad olimpiniais 2012-aisiais L. Jasiūnaitė persikėlė gyventi ir sportuoti į Kauną.
„Pasikeitė absoliučiai viskas, – pasakojo lengvaatletė. – Apsigyvenau bendrabutyje, o treniruodavausi kasdien po du kartus. Rokiškyje sportavau mokyklos salėje ant medinių grindų, o Kaune jau treniravausi manieže ir kryptingai – taip, kad tobulėčiau kaip ieties metikė. Man visada patiko nauji iššūkiai, tad nesiskundžiau, nors buvo nelengva.“
Kaune ji apsigyveno viename kambaryje su iš Klaipėdos atvykusia ietininke Simona Dobilaite. Per treniruotes merginos taip pavargdavo, kad grįžusios griūdavo į lovą net nenusirengusios striukių. Alinančios treniruotės davė rezultatų. 2015 m. Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionate Taline L. Jasiūnaitė iškovojo bronzą, nors prieš šį čempionatą nedaug trūko, kad būtų pasitraukusi iš sporto.
Tie metai lengvaatletei buvo neįtikėtinai sunkūs. Ji jau studijavo Lietuvos sporto universitete ir profesionaliai sportavo, nors profesionalė buvo tik dėl savo užsispyrimo. Pinigų ji beveik negaudavo. Finansavimo nebuvo, nes nebuvo rezultatų, o siekti rezultatų trukdė pinigų stygius – Liveta net negalėjo išvykti į treniruočių stovyklas. Lengvaatletė jautėsi lyg ratu bėganti voverė.
„Tai buvo žiaurūs metai – nieko nebenorėjau. Atrodė, kad visi mano bendraamžiai veikia ką nors prasminga. O ką veikiu aš? Sportuoju? O ką dar? Juolab nebuvo finansavimo, palaikymo – net neįsivaizduoju, kaip išgyvenau tuos metus. Kažkiek padėjo trenerė, tėvai, pati sau nieko neleisdavau – pirkdavau tik maistą“, – pasakojo L.Jasiūnaitė.
Tačiau Europos jaunimo bronza viską pakeitė. Perspektyviai ieties metikei pagaliau atsirado pinigų ir ji galėjo visiškai atsidėti sportui.
Išmoko susidoroti su jauduliu
L. Jasiūnaitės pernai vasarą iškovota Europos bronza daug kam buvo staigmena, nors pačiai lengvaatletei šis medalis nebuvo netikėtas.
„Aš dėl to labai daug dirbau, labai stengiausi – nežinau sportininko, kuris vykdamas į varžybas nesusimąsto apie kokį nors medalį. Giliai širdyje tikėjau, kad esu pajėgi jį iškovoti. Juolab kad tąsyk jaučiausi puikiai“, – tvirtino sportininkė.
Asmeninis Livetos rekordas – 61 m 61 cm. Moterų ieties metimo varžybose per 60 metrų metančios sportininkės yra garantuotos, kad paklius į Europos čempionato geriausių metikių aštuonetą.
„Tad kodėl negalvoti ir apie aukščiausias vietas? Juolab kad per varžybas rezultatas priklauso tik nuo manęs. Viskas padėta ant lėkštutės, reikia tik pasiimti“, – teigė L .Jasiūnaitė. Ir Liveta tąsyk susitvarkė. Pirmiausia – su dideliu jauduliu.
Laimėti kova su savimi lengvaatletei padėjo patirtis. „Kuo daugiau patirties turi, tuo lengviau. Tik pradėjus sportuoti per kiekvienas varžybas būdavo baisu, bet įpranti prie žiūrovų, didelių stadionų, o ir varžovės neatrodo baisios. Net žiūrėdama į pasaulio ir Europos čempiones suprantu, kad nėra nenugalimų“, – sakė L. Jasiūnaitė.
Šalti nervai jai padėjo susikaupti svarbiausiu momentu, tad jos ietis skriejo lengvai ir toli. Bronzą Berlyne lėmė ketvirtasis bandymas, kuriuo L. Jasiūnaitė ietį numetė 61 m 59 cm.
Trenerė – patyrusi specialistė
Medalių link Livetą veda trenerė Teresė Nekrošaitė. Buvusi ieties metikė 1985 m. SSRS čempionate laimėjo bronzą, atstovaudama Lietuvai dalyvavo 1992 m. Barselonos olimpinėse žaidynėse (18 vieta) ir 1993 m. pasaulio čempionate Štutgarte (12 vieta).
T. Nekrošaitė išugdė trejų olimpinių žaidynių dalyvę ieties metikę Ritą Ramanauskaitę, 1999 m. Europos jaunimo čempioną Tomą Intą, 2007 m. pasaulio kariškių sporto žaidynių bronzos medalio laimėtoją Indrę Jakubaitytę.
„Su trenere praleidžiu daugiau laiko nei su šeima ar draugais. Puikiai sutariame, nors esame skirtingos. Trenerei reikia dėmesio, o man jis nepatinka. Jai smagu eiti į renginius, o man jie dažniausiai neįdomūs. Ji labai rūpestinga, o aš noriu būti savarankiška. Bet tai – tik smulkmenos. Svarbiausia, kad darbas būtų produktyvus. Kartais ginčijamės dėl to paties, bet mintis reiškiame skirtingais žodžiais“, – juokėsi L. Jasiūnaitė.
Tačiau net ir susiginčijusios per treniruotę, lengvaatletė ir trenerė laikosi geležinės taisyklės – išėjus iš maniežo ar stadiono pamiršti visus pykčius.
„Išvykose gyvename drauge, todėl į kambarį nesutarimų stengiamės neparsinešti“, – tvirtino ieties metikė.
Nusitaikė į olimpinį normatyvą
Į geriausių Lietuvos lengvaatlečių elitą įsiveržusi ieties metikė neturi atsakymo į klausimą apie profesines ambicijas. Apie tai ji niekada per daug nemąstė.
„Beveik visi sportininkai sureikšmina olimpines žaidynes. Ir aš apie tai pagalvoju, tikiu, kad ten dalyvausiu, bet neakcentuočiau, kad tai yra didžiausia mano svajonė. O kokia ta svajonė, net pati nežinau. Tikiuosi, kad atsakymą į šį klausimą sužinosiu tada, kai laimėsiu ką nors reikšminga ar pasieksiu kokį nors rezultatą. Tada suprasiu: juk būtent dėl to visą laiką sportavau“, – svarstė sportininkė.
Pakliūti į 2020 m. Tokijo olimpines žaidynes Livetai bus nelengva, nes normatyvo kartelė – itin iškelta. Anksčiau jis buvo 62 metrai, dabar – jau 64 m. Nedaug sportininkių tiek meta.
Patekti į žaidynes galima ir pagal reitingą, kuris bus sudaromas pagal penkis geriausius sezono rezultatus.
„Tačiau aš galvoju ne apie reitingą, o apie normatyvą. Susitaikiau su faktu, kad normatyvas pakilo ir turiu jį įvykdyti. Jei ietį mesiu tiek, kiek reikalaujama, viskas bus gerai, – įsitikinusi L. Jasiūnaitė. – Juolab kad kasdien tobulėju ir sektoriuje jaučiuosi tvirtesnė. Esu labai jauna – tik po dvejų ar trejų metų pasieksiu ietininkių brandos amžių, tad, neabejoju, man viskas dar prieš akis.“
DOSJĖ
Gimimo data: 1994 m. liepos 26 d.
Išsilavinimas: Lietuvos sporto universiteto treniravimo sistemų ketvirtakursė.
Karjera: gimė augo Rokiškyje, ten pradėjo sportuoti lengvąją atletiką. Vienuoliktoje klasėje išvyko į Kauną treniruotis pas Teresę Nekrošaitę, su kuria dirba iki šiol.
Laimėjimai: 2018 m. Europos čempionato bronza, 2015 m. Europos jaunimo (iki 23 m.) čempionato bronza, 2011 m. jaunimo olimpinio festivalio Trabzone (Turkija) vicečempionė.
Laisvalaikis: jam beveik nelieka laiko, nes jį atima sportas ir poilsis po treniruočių, reabilitacija. Laisvalaikį L. Jasiūnaitė mėgsta leisti aktyviai – su šeima ir draugais.
Pirmoji trenerė: Ina Žeronienė.
Dabartinė trenerė: Teresė Nekrošaitė.
Apdovanojimai
Nors Liveta Jasiūnaitė viešų renginių nemėgsta, kai kada ir jai smagu sportinę aprangą iškeisti į šventinę. Šiemet Lietuvos valstybės atkūrimo dieną vasario 16-ąją sportininkę ir jos trenerę Prezidentūroje pasveikino prezidentė Dalia Grybauskaitė. L. Jasiūnaitė apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu, jos trenerė T. Nekrošaitė – ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu.
„Man tai buvo išskirtinė diena, nes ji svarbi visai Lietuvai. Nors į Prezidentūrą turėjau vykti anksčiau, džiaugiuosi, kad apdovanojimą gavau būtent Vasario 16-ąją“, – šypsojosi L. Jasiūnaitė.
Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis
Epiškas Hydra Epic dviračių ultra ištvermės iššūkis