Populiari atlikėja Monika Linkytė nekenčia sporto salių, bet dievina ilgus pasivaikščiojimus. Ji serga už Lietuvos krepšinio ir futbolo rinktines, bet niekada nesidrabsto purvais po nesėkmių. Bėgdama dainavimo ir studijų maratoną ji randa laiko ir savanoriškai veiklai.
„Sveikame kūne – sveika siela“, – byloja liaudies išmintis. M.Linkytė savaip siekia balanso: ji nemėgsta alinančių treniruočių, bet pajudėti randa laiko. O sielai ėmėsi darbo su sunkiai sergančiais vaikais.
Ar dainavimą galima prilyginti sportui? Juk neretai sakoma „treniruoti balsą“. Ką tai reiškia? Ar galima išvesti paraleles tarp „treniruoti balsą“ ir „treniruoti kūną“?
Jei žvelgi į muziką, kaip į tam tikrą discipliną, be abejo, sąsajų tarp dainavimo ir sporto rasti tikrai galima. Kuo daugiau treniruoji balsą dainuodamas įvairius pratimus, tuo daugiau galimybių atsiveria, tuo lengviau išdainuoti tai, kas anksčiau galbūt net atrodė neįmanoma. Sporte taip pat: jei nesitreniruosi, gerų rezultatų nepasieksi.
Kalbant apie kūrybą, vis dėlto nemanau, kad galima išsitreniruoti kurti dainas, sukeliančias virpesius klausytojams. Galima išmokti kurti pagal tam tikras schemas, galima sukurti populiarių dainų, kurias nuolat gros per radiją, bet ar jos privers šiurpti odą besiklausant? Kad ir kiek treniruotumeisi, neišmoksi sukelti tų virpulių. Todėl tie kūrėjai, kurių dainos priverčia kažką viduje pajusti, yra tikrai apdovanoti.
Kiek apskritai jūsų gyvenime svarbus sportas?
Su sportu ne itin draugauju: nelankau sporto klubų ir neturiu mėgstamiausios sporto šakos. Bet ypač mėgstu ilgus pasivaikščiojimus Vilniaus senamiestyje ar gamtoje.
Per pastarąjį gimtadienį dovanų gavau paspirtuką. Vasarą jis buvo neatsiejama mano dalis – rinkausi jį kaip pagrindinę transporto priemonę mieste.
Ar dainininkui būtina palaikyti gerą sportinę formą? Juk dainavimas – tai darbas ant scenos, kur jus stebi tūkstančiai akių. Turbūt gera išvaizda – irgi svarbi? Ar sportiškas kūnas suteikia daugiau pasitikėjimo, jėgų?
Jei sunku atkreipti dėmesį savo muzika, sportiškas kūnas ir nepriekaištinga išvaizda galbūt iš tiesų yra labai svarbūs. Tačiau aš manau, kad sportas visų pirma reikalingas tam, kad žmogus, nesvarbu, kokį darbą dirba, gerai jaustųsi savo kūne.
Nemėgstu sporto salių ir suvalgyto saldainio tikrai nebėgu „sudeginti“. Sportas reikalingas gerai savijautai, tačiau kūno kultas man nepriimtinas.
Visiems dainininkams, matyt, pasitaiko nelengvų momentų, kai balsas lūžta. Ar yra pratimų jam atgauti?
Norėjote pasakyti, kad balsas dingsta, nes lūžti balsas gali tik dainuojant, o šito niekaip nei pakeisi, nei atgausi. Labai džiaugiuosi, kad dėl to neturiu bėdų. Jei jau balsas dingo, nepadės jokie pratimai.
Jei reikėtų skubiai atgauti balsą, tektų kreiptis į gydytojus. Esu girdėjusi, kad tuomet vaistais sutepa stygas, suleidžia vaistų. Bet tai – jau kritiniu atveju, nes geriausias vaistas balsui yra daug arbatos, tyla ir poilsis.
Sakoma, kad antroji Lietuvos religija yra krepšinis, o Lietuvoje – trys milijonai krepšinio trenerių. Ar jūs irgi tarp jų?
Kai vyksta svarbios varžybos – Europos ar pasaulio čempionatai – jas stebiu su visa Lietuva. Visada jaučiu įtampą, kai varžovai lipa ant kulnų ar atsiliekame, bet niekada nepuolu komentuoti ir aiškinti, kam ir kaip reikėtų žaisti.
Besąlygiškai palaikau savo tautiečius, o tai galima daryti ir labai netriukšmaujant.
O futbolą ar mėgstate?
Pažiūriu ir futbolą. Bet turiu pripažinti: jei reikėtų rinktis tarp gero koncerto ir futbolo, tikriausiai nujaučiate, ką pasirinkčiau.
Kurie sportininkai jums yra didžiausios žvaigždės?
Vienareikšmiškai – Rūta Meilutytė. Džiaugiuosi, kad Lietuvos merginos turi tokį pavyzdį kaip ji. Kukli, mandagi ir užsispyrusi. Man ji – tikra sporto žvaigždė.
Taip pat žaviuosi mūsų krepšininkais. Ypač – Mindaugu Kuzminsku. Visada įdomu paskaityti jo interviu.
O kuriuos dainininkus garbinate: ir dėl jų muzikos, ir dėl elgesio scenoje ar viešojo bendravimo?
Klausau įvairios muzikos. Patinka seniai pripažintos dainininkės, tokios kaip Ella Fitzgerald, Billie Holiday. Labai patinka Michaelas Jacksonas, Whitney Houston, Caroline Bailey Rae, Erykah Badu, „London Grammar“, Lianne La Havas, Benjaminas Clementine‘as, Edas Sheeranas, Beyonce, Adele.
Jei reikėtų išsirinkti atlikėją, į kurį norėčiau lygiuotis, tai būtų E.Sheeranas: paprastas ir nuoširdus, mokantis laiku gerai pajuokauti, o scenoje, be gitaros, jam nieko nereikia.
Kaip jūsų gyvenime atsirado dainavimas?
Pirmoji dainelė, kurią išmokau, buvo apie žąsytę. Gerai ją prisimenu, o tėvai dar turi įrašą, kaip ją dainuoju per vienas pirmųjų savo Kalėdų.
Vaikystėje svajojau būti teisininkė, o muzika buvo mano hobis. Nuo aštuonerių lankiau muzikos mokyklą: mokiausi groti pianinu ir lankiau dainavimo studiją.
Iki tol, kol apsisprendžiau, jog dainavimas tikrai yra tai, ką noriu daryti visą gyvenimą ir kad kitaip nebus, teko pavaikščioti ir klystkeliais. Šiandien džiaugiuosi, kad galų gale apsisprendžiau daryti tai, kas man iš tiesų brangiausia ir svarbiausia, kad įsiklausiau į tai, ko noriu aš, o ne šalia esantys žmonės.
Todėl šį spalį jau antrus metus pradėjau mokslus Londone esančiame BIMM universitete. Studijuoju muzikos atlikimą ir kūrybą.
Tokie konkursai kaip „Eurovizija“ iš esmės irgi yra varžybos. Ar jautėte sportinį azartą lipdama ant „Eurovizijos“ scenos? Ar jums svarbi tik pergalė, ar vis dėlto vadovaujatės olimpiniu principu, kad svarbu dalyvauti, o ne laimėti?
Dainuodama „Eurovizijoje“ jaučiau didelį jaudulį ir atsakomybę. Juk žiūri visa Lietuva ir tikisi, kad gražiai atrodysime, gerai sudainuosime. Man buvo svarbiausia nenuvilti tų žmonių, kurie mus išsiuntė į „Euroviziją“.
Gyvenime stengiuosi žiūrėti į kelią, kurį nueini iki kažkokios pergalės, o ne į blizgančią statulėlę, nes tikiu, kad man augti ir keistis padeda pamokos, kurias gaunu siekdama užsibrėžtų tikslų ar laimėjimų, o ne patys laimėjimai.
Tas pats ir su „Eurovizija“. Buvo labai smagu ten dainuoti, bet kur kas svarbiau yra tai, kiek visko gavau ir patyriau iki tų trijų minučių scenoje.
Vaikystėje mokėtės šokti. Ar laikote šokius sportu?
Šokti lioviausi, kai pradėjau lankyti muzikos mokyklą. Kartais labai norėtųsi tuo užsiimti laisvalaikiu, bet niekaip nerandu laiko. Šokiai man būtų vienas priimtiniausių būdų sportuoti.
Užsienyje – ypač JAV – itin populiarūs ir laukiami ryškiausių muzikos žvaigždžių pasirodymai per nacionalinių čempionatų finalus ar Žvaigždžių dieną (NBA, beisbolo, amerikietiškojo futbolo). Ten dainininkai tūkstantinei auditorijai dažniausia atlieka nacionalinį himną. Gal ir jums yra tekę dainuoti per sporto varžybas?
Lietuvos himną giedojau keliuose renginiuose, pavyzdžiui, Krašto apsaugos ministerijoje vasario 16-ąją. Nors giedojau ne tūkstantinei miniai sporto varžybose, jausmas vis tiek nenusakomas. Kaskart giedodama „Tautišką giesmę“ jaučiu nežmonišką atsakomybę ir gumulą gerklėje dėl to didelio pasididžiavimo savo valstybe. Galiu tik įsivaizduoti, koks nuostabus jausmas būtų himną giedoti dar didesnei auditorijai.
Krepšininkų dažnai klausiame apie svajonę žaisti NBA, o koks jūsų svajonių NBA? Kokia nors scena? Koks nors konkursas?
Su muzika susijusios mano svajonės – kur kas abstraktesnės nei konkrečios scenos ar konkursai. Manau, kad tai – labiau tikslai, nes visiškai aišku, kaip būtų galima jų pasiekti.
O svajonės man siejasi su kažkuo dvasingesniu nei konkreti scena. Labai norėčiau, kad kuo daugiau žmonių atvira širdimi pajustų tai, ką aš jaučiu dainuodama. Tai yra vienas didžiausių mano troškimų.
Ar grojate kokiu nors instrumentu?
Nuo vaikystės groju fortepijonu. Šį instrumentą valdau gana gerai. Šią vasarą įsigijau ukulelę, tad tikiuosi, kad greitai gerai grosiu ir šiuo instrumentu.
Esate savanorė gerumo fonde „Ne apie mane“. Kaip ir kodėl ėmėtės šios veiklos?
Savanoriauti norėjau nuo paauglystės, bet gyvendama Gargžduose neturėjau galimybių. Kartą registravausi būti vieno onkologinėmis ligomis sergančių vaikų fondo savanore, bet negavau jokio atsakymo.
Vėliau dėl koncertų vis pritrūkdavau laiko šiam savo norui įgyvendinti, kol prieš kelerius metus susipažinau su Ieva Krivickaite. Ji nuo vaikystės savanoriauja ir padeda onkologinėmis ligomis, cukriniu diabetu sergantiems vaikams, sunkiai besiverčiančioms šeimoms.
Šiandien Ieva yra viena geriausių mano draugių, tad džiaugiuosi, kad galiu savanoriauti prieš metus įkurtame jos gerumo fonde ir matyti, kad reali pagalba pasiekia kiekvieną vaiką, kuriam yra pažadėta. Sąžiningumas čia ypač reikalingas, todėl gera dirbti su žmonėmis, kuriais gali pasitikėti šimtu procentų.
Dabar dirbame su pirmojo tipo cukriniu diabetu sergančiais vaikais – siekiame atkreipti dėmesį į šią ligą, šviesti žmones. Daug kas turi keistų stereotipų, kurie neatitinka realybės, kai kalba pakrypsta apie pirmojo tipo cukrinį diabetą.
Renkame lėšas, kad vaikams būtų galima nupirkti sensorių, pagerinti ligos kontrolę ir išvengti 70 skaudžių dūrių per savaitę į pirštus tam, kad būtų pamatuotas cukraus kiekis kraujyje. Turint sensorių užtenka maždaug tik septynių dūrių per savaitę. Valstybė sensorių nekompensuoja.
DOSJĖ
Gimimo data: 1992 m. birželio 3 d.
Išsilavinimas: BIMM (Britų ir airių moderniosios muzikos instituto) Muzikos atlikimo ir kūrybos studijų antrakursė.
Karjera: pirmą kartą ant scenos užlipo daugiau kaip prieš dvidešimt metų. Debiutinis albumas „Walk With Me“ (2015 m.) sulaukė puikaus įvertinimo.
2015 m. M.A.M.A apdovanojimuose buvo išrinkta Metų atlikėja. Gavo statulėles ir už Metų albumą bei Metų kūrinį („Po dangum“).
Priklauso daugiausia peržiūrų Lietuvos „YouTube“ istorijoje surinkęs dainos įrašas („Po dangum“ – 16 milijonų peržiūrų; „Padovanojau“, „Žodžių nereikia“ surinko per milijoną peržiūrų).
2015 m. su Vaidu Baumila atstovavo mūsų šaliai „Eurovizijos“ dainų konkurse. Lietuviai su daina „This Time“ užėmė 18 vietą.
Šiuo metu įrašinėja naują albumą, aktyviai koncertuoja ir gyvena tarp Vilniaus ir Londono, kuriame studijuoja.
Laisvalaikis: savanoriauja gerumo fonde „Ne apie mane“. Mėgsta skaityti. Šiuo metu skaito Eckharto Tolle‘o „Naująją žemę“.
Monika Linkytė „Gal Tai Meilė?“
Tekstas: Birutės Pakėnaitės
Nuotraukos: „Studija electromagnetico“, Luko Kodžio
Krepšininkas bankininko kostiumo ant vinies dar nekabina