Pavardė ta pati, tik vardas kitas. Kadaise krepšinio tinklelį skrodė taikliarankio Gintauto Bendžiaus paleistas kamuolys, šiandien jam taiklumu nenusileidžia sūnus Eimantas, pakeitęs tėvą krepšinio aikštėje.
Po krepšiu
Gintautas Bendžius gerai pažįstamas vyresnės kartos žaidėjams. Jis Klaipėdos „Neptūno“ garbę gynė keturis sezonus – 1993-1996 m. ir 1999-2000 m. Taiklia ranka pasižymėjęs G.Bendžius, per pirmąjį LKL sezoną 1993-1994 m. rinko 19,2 taško ir tarp visų lygos krepšininkų buvo net trečias pagal rezultatyvumą.
29-erių Eimantas Bendžius gimė Klaipėdoje, tačiau gimtojo miesto komandos garbės per savo karjerą dar negynė. Profesionalaus krepšininko kelią jis pradėjo Vilniuje, kai 2007 metais buvo pakvietas į tuo metu Vilniuje susikūrusią „Perlo“ komandą. Sulaukęs „Perlo“ trenerio Mariaus Linarto kvietimo septyniolikmetis jaunuolis ilgai nedvejojo ir pasiūlymą priėmė iš karto. Per savo karjerą 29-erių krepšininkas yra žaidęs Vilniaus „Lietvos ryto“, Pasvalio „Pieno žvaigždžių“ ekipose, atstovavo Lenkijos ir Ispanijos klubams, o 2018-aisiais vėl grįžo į sostinę ir iki šiol tebevilki „Ryto“ marškinėlius. Be to, jis su Lietuvos rinktine yra dalyvavęs 2017 m. Europos pirmenybėse. Pasaulio čempionato atrankoje Eimantas žaidė visas 12 rungtynių.
Sūnus matė ir prisimena, kaip jo tėvas gynė „Neptūno“ garbę ir smaigė tritaškius į varžovų krepšį. Iš arti matė ir kitas to meto krepšinio žvaigždes. „Taip, stebėdavau. Sėdi po krepšiu, žiūri iš arti rungtynes, koks „Žalgiris“ bėgioja, „Lietuvos rytas“, mažoj salėj atmosfera gera, o tu sėdi po krepšiu su šluota – kažkas nukrenta, tu pavalai, iš viso arti krepšininkų pabūni… Ne tiek valai, kiek žiūri į juos“, – prisiminė Eimantas.
Tuo metu didžiausią įspūdį berniukui darė Arvydas Macijauskas, irgi klaipėdietis, irgi snaiperis: „Aš pradėjau treniruotes pas Stasį Kaupį lankyti, jis irgi lankė pas tą patį trenerį. Treneris nuolat sakydavo: „Va, kaip dirba Macijauskas“, paskui matai, kaip jis „Neptūne“ žaidžia, po to – į „Lietuvos rytą“ išvažiavo.“
Paskui tėtį
Eimantas pirmuosius žingsnius krepšinyje žengė tada, kai šešiametį ar septynmetį jį į pirmąją treniruotę nuvedė tėtis. O gal ir dar anksčiau – galbūt tada, kai jis kartu su tėčiu keliaudavo į „Neptūno“ treniruotes. „Mama dažnai dirbdavo ir tėtis pasiimdavo mane į treniruotę. Tai tekdavo kampe kažkur kamuolį tuksenti. Taip viskas ir prasidėjo po truputį,“ – krepšininkas neabejoja, kad tėtis turėjo didelę įtaką tam, kuo šiandien jis tapo. „Labai norėjau, kad sūnus žaistų krepšinį, nes pats tai dariau. Atrodė, kad sūnui tai bus labai geras užsiėmimas. Jis jau nuo mažens labai domėjosi krepšiniu, eidavo į visas mano rungtynes. Jau tada mačiau ir galvojau, kad Eimantas kažką turi ir, jei tik treniruosis, gali tapti geru krepšininku“, – yra sakęs krepšininko tėvas.
Ir ne tik tėtis, sako Eimantas. Mama, buvusi tinklininkė – taip pat turėjo įtakos tam, kad sūnus sportuotų. „Abu jie sportininkai, susipažino Kaune studijuodami – tėtis žaidė krepšinį, o mama – tinklinį. Bet mama anksti baigė žaisti tinklinį, o tėtis, kol žaidė profesionaliai, taip aš visada ir ėjau šalia jo. Bet žaisti tinklinį visada yra noras ir aš jį žaidžiu. Ypač vasaros metu,“ – patikina krepšininkas.
Tinklinis jam – laisvalaikio sportas. Ir ne tik dėl to, kad smagu. Po karšto sezono krepšinio arenose pakeisti sporto šaką – itin naudinga. Juolab ne tik galva išsivėdina, bet ir kūnas gauna naudos, ypač žaidžiant ant smėlio – stiprinamos pėdos, lavinami judesiai.
Beje, tinklinį šiandien žaidžia 12-metė Eimanto sesė, kuri su tėvais gyvena Amerikoje. „Ji važinėja po savo metų čempionatus, neblogai sekasi. Taip jau išeina, kad sesė eina arčiau mamos, o tėtis buvo su manimi – taip aš ir esu krepšiny“, – sako Eimantas.
Buvo ir stalo tenisas
Vienu metu, prisimena „Ryto“ žaidėjas, buvo kilęs noras nebežaisti krepšinio, nes patraukė stalo tenisas. Tačiau pažintis su stalo tenisu neužsitęsė – tėvų argumentai privertė jaunąjį Bendžių viską gerai apgalvoti ir nebesiblaškyti. „Mokykloje turėjome stalo tenisą, sako, tai tu mokykloj žaisk ir toliau lankyk krepšinį. Jeigu tau neatsibos, tada galėsime kažką paderinti. Laikas ėjo ėjo, pamačiau, kad gal ne taip ir įdomu – tik tas pirmasis įspūdis buvo labai stiprus. Blėso blėso noras žaisti stalo tenisą ir krepšinis išliko. Nebuvo skatinimų nelankyti teniso ar kažko panašaus, tik labai protingai buvo paaiškinta“, – kaip stalo tenisas sužavėjo ir praėjo, pasakojo krepšininkas.
Daugiau „paklydimų“ krepšininko karjeroje ir nebuvo. Tiesa, vienu metu jis lankė baseiną. Bet ne todėl, kad norėtų tapti plaukiku, o todėl, kad plaukimas aukštaūgiui vaikinui padėjo išlaikyti sveiką nugarą ir taisylingą laikyseną.
Pasirinko Lietuvą
Gintautas ir Daiva Bendžiai jau bene dešimtmetį gyvena už Atlanto, įsikūrę Filadelfijoje, Pensilvanijos valstijoje. „Jam buvo labai sunku apsispręsti. Sakė, vieną naktį visai nemiegojo, viskas sukosi galvoje, klausė, kaip elgtis. Aš jam pasakiau: „Tau jau 18 metų ir tu pats turi nuspręsti“, – yra prisipažinęs krepšininko tėvas, kad sūnui šis jų sprendimas nebuvo lengvas, juolab kad Eimantą studijuoti viliojo ir ne vienas JAV koledžas.
Vis dėlto klaipėdietis nutarė savo karjerą lipdyti Lietuvoje. Šiandien Eimantas su tėvais pasimato kartą per metus, kai krepšinio sezonas baigiasi. Bet vandenynas – ne kliūtis jiems bendrauti ir tėvai atidžiai seka sūnaus pasirodymus ant krepšinio parketo. „Šiais laikais yra visos galimybės – gali nusipirkti prisijungimus ir gali žiūrėti rungtynes per telefoną tiesiogiai. Nors laikas būna nepatogus, bet jie susiderina ir net labai seka. Visa šeima ir ypač tėtis su savo broliu seka, palaiko ir serga“, – tėvų palaikymas krepšininkui svarbus.
Ir ne tik stebi. Tėvas vis dar turi ką po rungtynių sūnui pasakyti. Tiesa, jau neduoda patarimų, kaip techniškai vieną ar kitą elementą teisingiau atlikti, bet psichologinėmis įžvalgomis, savo pastebėjimais visada pasidalija.
Tėvo patarimas, kuris sūnui įstrigo visam gyvenimui, – viską daryti 100 procentų, kad po treniruotės ir ypač po varžybų negalėtum sakyti: „Galėjau geriau“.
Pirmiausia – darbas
Kadaise Gintautas Bendžius garsėjo kaip snaiperis. Snaiperio ranką turi ir Eimantas. Studentų rungtynėse E. Bendžius per vieną mačą yra pataikęs 15 tritaškių ir iš viso surinkęs 53 taškus. Ar taikli ranka – paveldėta? „Gal kažkiek tas duota, bet manau, kad viskas susiveda į viena – sunkų darbą. Manau, čia labai labai didelė dalis darbo ir plius kažkiek talento turėjimas tame metime“, – svarsto krepšininkas.
Darbo treniruotėse Eimantas krepšinio aikštelėje nebijojo ir prakaitavo joje daugiau už savo bendraamžius. Papildomai. Kartu su tėvu. „Nemanau, kad būčiau tiek pasiekęs treniruodamasis vien tik su komanda. Šiais laikais atėjo ir pas mus iš Amerikos individualios treniruotės, o tais laikais dar nebuvo tokios mados, kad reikia tų individualių treniruočių. Prisimenu, buvau gal 16–17 metų, toks lūžis, kai tu eisi žaisti krepšinį arba ne, tada mes kiekvieną dieną prieš mokyklą – man nebūdavo pirmos pamokos – atvažiuodavome su tėčiu į salę ir tenai dirbdavome. O po to jis mane į mokyklą nuveždavo“, – už meistriškumo pamokas dėkingas sūnus tėčiui.
Vėliau, tėvams persikėlus į JAV, su tėčiu Eimantas dirbdavo vasaromis: „Kai aš būdavau Amerikoje, keldavomės netgi penktą ryto ir tėtis prieš savo darbą – man tai būdavo laisva diena ar tik paskui vakarinė treniruotė, kurią pasidarydavau, – visada asmeniškai su manimi sportuodavo“.
Eimantas neabejoja – jeigu ne tėtis ir jo pamokos, šiandien jis nebūtų toks krepšininkas, koks yra. „Tai turėjo labai didelę įtaką“, – darkart ištaria sūnus.
Tekstas: Lina Daugėlaitė
Nuotraukos: Liudo Dambrausko, Scanpix
Romanas sporto salėje