Plaukimas, važiavimas dviračiais, bėgimas. Sportas, treniravimas, kineziterapija. Viena stipriausių Lietuvos triatlonininkių Unė Narkūnaitė siekia aukštumų skirtingose srityse ir išbando savo galimybių ribas.
Sportas jos gyvenime – nuolatinis ritmas, kuriame telpa treniruotės, startai, darbas, studijos ir bandymas geriau pažinti save.
25-erių atletė pernai vasarą tapo Europos triatlono vicečempione savo amžiaus grupėje. Pastarasis pasiekimas pareikalavo ypač daug valios pastangų.
„Stambule teko dalyvauti prie beveik 40 laipsnių karščio ir su labai daug trukdžių. Galvojau, kad visai nepavyks startuoti. Bet iš to adrenalino tapau vicečempione savo amžiaus grupėje. O saldžiausią pergalę įvardinčiau savo pirmąjį Lietuvos čempionės titulą, kuomet mažai kas tikėjo, kad galiu nugalėti. Bet svarbiausia, kad tada patikėjau savimi pati“, – teigė U. Narkūnaitė.
Sportininkė pabrėžė, kad ją motyvuoja ne tik sportiniai rezultatai: „Mane į priekį veda norėjimas tapti geriausia savo pačios versija. Noras atrasti ir peržengti savo ribas. Man be galo įdomu sužinoti, kiek gali mano kūnas ir protas.“
Seserų duetas ir išsiskyrimas
Į triatloną Unė atėjo ne per ilgai brandintą planą, o per vaikystės smalsumą. Ji išbandė daug skirtingų veiklų – nuo dziudo iki teatro, tačiau viskas pasikeitė tada, kai su sese dvyne Vilte pradėjo lankyti baseiną. Iš pradžių tai buvo labiau sveikatinimosi sprendimas, bet netrukus plaukimas virto varžybomis, o po jų atėjo ir pirmasis triatlonas.
„Su sese buvome labai nevalgios, sirgome anemija, tad mums rekomendavo pabandyti lankyti baseiną, nes po jo pakildavo apetitas. Taip iškart užsikabinome ir jau po kelių mėnesių startavome pirmose plaukimo varžybose, o tais pačiais metais ir pirmame triatlone. Nuo pat pirmų startų supratau, kad čia yra mano vieta: į treniruotes ir varžybas žiūrėjau itin rimtai“, – prisiminė Unė.
Ilgą laiką tame kelyje labai svarbi buvo jos sesė Viltė. Jos sportavo kartu, kartu augo, kartu išgyveno ir gerus, ir sunkius etapus. Todėl momentas, kai teko likti vienai, Unės istorijoje buvo sudėtingas.
„Pirmieji metai be jos emociškai buvo labai sunkūs. Buvau įpratusi tiek treniruotėse, tiek varžybose turėti ją šalia – ji buvo mano ramstis. Staiga viską teko išmokti išgyventi pačiai: susitvarkyti su įtampa, abejonėmis ir atsakomybe. Tai mane labai užgrūdino ir padėjo užaugti ne tik kaip sportininkei, bet ir kaip asmenybei“, – sako ji.
Vis dėlto ir šiandien sesers vaidmuo išlieka. „Nežinau, ar be jos būčiau pasiekusi tiek, kiek pasiekiau šiandien“, – pažymėjo U. Narkūnaitė.
Triatlono specifika
Triatlone sportininkams tenka suderinti tris dalykus – pirmiausia plaukti, vėliau važiuoti dviračiu ir galiausiai bėgti. „Sunkiausia turbūt bėgimas, nes tai yra paskutinė dalis. Tad visas nuovargis būna susikaupęs“, – aiškino U. Narkūnaitė.
Tiems, kurie apie pirmąjį triatloną dar tik svarsto, jos patarimas paprastas – mažiau pergalvoti, daugiau daryti. „Per daug nepergalvoti ir tiesiog pradėti pasiruošimą“, – sakė Unė.
Kalbėdama apie distancijas ji siūlo neskubėti į kraštutinumus: „Neskubėti startuoti „Ironman“ ilgo nuotolio varžybose ir išbandyti trumpesnes, man asmeniškai net dar smagesnes distancijas. Visada spėsi pereiti prie ilgesnių, pasimėgauk ir trumpesnėmis.“
Trys veiklos ir jų santykis
Nors Unė turi kineziterapijos bakalauro diplomą bei pati kviečia į treniruotes, šiandien ji save pirmiausia mato kaip sportininkę.
„Kineziterapija man taip pat labai artima, svajoju dirbti sporto komandoje, bet šiame etape diena per trumpa viskam suderinti. Šiuo metu pirmoje vietoje yra sportas, todėl darbą prisiderinu prie treniruočių grafiko. Intensyvesnėmis treniruočių dienomis stengiuosi nedirbti arba skirti tik lengvesnį, protinį darbą. Darbas man padeda atsiriboti nuo sporto rutinos. Jei mano gyvenime būtų tik treniruotės, greitai galėčiau perdegti“, – sakė ji.
Įgytos žinios kineziterapijoje ir patirtis treniruojant jai padeda ir siekiant asmeninių sportinių tikslų.
„Kineziterapija padėjo suprasti savo kūną kaip bendrą visumą, nežiūrėti į problemą vien tik lokaliai. Taip pat padėjo atrasti savo silpnąsias vietas ir jas sustiprinti. O treniravimas dar kartą priminė, kad viena bloga treniruotė ar diena nieko nelemia, reikia pasitikėti procesu, nes rezultatą lemia ne viena treniruotė, o daug savaičių, net metų įdirbio.“
Kalbėdama apie tai, ką būtų norėjusi suprasti anksčiau, Unė įvardija jėgos treniruotes ir kūno signalus.
„Būčiau norėjusi anksčiau pradėti sportuoti su svoriais, nes tai ne tik pridėjo daugiau jėgos, bet ir bendrai prisidėjo prie rezultato gerėjimo. Taip pat labiau įsiklausyti į savo kūną, nes kūnas puikiai parodo nuovargį ir kada vertėtų sustoti arba sumažinti krūvį“, – sako ji.
Motyvacija ir laisvalaikis
Ar turint tokį krūvį jai pasitaiko sunkių rytų, kai nesinori keltis?
„Tikrai būna ir ganėtinai dažnai, bet leidžiu sau pradėti treniruotes ramiai, nespaudžiant savęs ir dažnai pralaužiu ledus. Turiu tokią taisyklę, kad jei po 15 minučių vis dar bus sunku ar silpna, apsisuksiu ir grįšiu namo. Įprastai to net neprireikia“, – pasakojo sportininkė.
Treniruotėms ir varžyboms „Sportland“ ambasadorė nuolat turi pasirinkti ir tinkamą aprangą. „Pirmiausia man svarbiausia funkcionalumas, patogumas ir našumas. Tačiau rinkdamasi aprangą tikrai atkreipiu dėmesį ir į dizainą – mėgstu, kad viskas derėtų prie mano stiliaus. Iš tiesų man labai patinka estetiška ir spalviškai suderinta apranga“, – sakė U. Narkūnaitė.
Unės pasaulyje daug vietos tenka kelionėms. Savo mintimis ji pasidalino iš treniruočių stovyklos Ispanijoje, tačiau ir laisvalaikiu sportininkė mėgsta planuoti išvykas. Po sezono sportininkė stengiasi skirti laiko ilgesnėms kelionėms, o šiuo metu ją ypač traukia Azijos kryptis.
Paklausta apie savo artimiausius tikslus ir svajones, U. Narkūnaitė apie konkrečius titulus ar medalius nekalbėjo: „Labiau norėčiau išlaikyti meilę sportui ir tą vidinę ugnelę. Įkvėpti kitus sportuoti ir suprasti, kaip nuostabu yra jaustis stipriai.“
Tekstas – Vaidoto Januškos
Nuotraukos – Unės Narkūnaitės asmeninio archyvo
Mohamedo Salah era „Liverpool“ baigiasi – kas toliau?