„Sportland“ kampanijos „Mano tikslas“ ir „Under Armour“ prekinio ženklo ambasadorė, viena pajėgiausių Lietuvos treko dviratininkių, Europos čempionato prizininkė Miglė Marozaitė (24) dabar gyvena monotonišku režimu: treniruotė, pietūs, poilsis, antra treniruotė ir – miegas. Dirba kantriai nesidairydama į šalis, nes turi tikslą – artėjančias Tokijo olimpines žaidynes. Sužadėtinis Vasilijus Lendel ją visiškai supranta, palaiko ir žengia koja kojon tiesiogine prasme. Jis, kaip ir Miglė, – treko dviratininkas, Europos čempionato bronzos laimėtojas.
„Būtų labai liūdna, jei olimpines žaidynes šįmet atidėtų. Laikau kumščius, kad taip nenutiktų. Trejus metus vyko atrankos ir mūsų su Simona Krupeckaite duetas pateko į pasaulio geriausiųjų aštuntuką!“ – džiaugiasi Miglė. Būtent aštuonios stipriausios ekipos patenka į Tokijo olimpiados komandinį sprintą, o aukšta vieta reitinge leidžia abiem dviratininkėms dalyvauti kitose žaidynių rungtyse – individualiame sprinte ir keirine.
Į treką atėjote palyginti vėlai – aštuoniolikos, tiesiai iš lengvosios atletikos pratybų, kur jus pastebėjo treneris. O kada apskritai išmokote važiuoti dviračiu?
Gal kokių ketverių. Ir tai buvo ne dviratis, o triratukas. Į treką sportininkai dažniausiai patenka prieš tai buvę plento dviratininkais. Man to išbandyti neteko – atėjau tiesiai iš bėgimo takelio. Kartais, kai šilta, turime treniruočių ir plente, bet ką reiškia jame varžytis taip ir nepatyriau.
Kuo jus trekas sužavėjo, užbūrė?
Savo greičiu, technikomis – miname ir 80 kilometrų per valandą. Mūsų sporte labai svarbu taktika, visokių niuansų išmanymas, nes čia dažnai laimi ne greičiausias, o labiausiai patyręs, gudriausias, techniškiausias.
Dėl to tikriausiai jums pasisekė atsidurti poroje su patyrusia ir tituluota Simona Krupeckaite – turite iš ko mokytis?
Tikrai taip. Pirmus penkerius metus tik ją vijausi. Dabar kartais minu greičiau nei ji, bet Simona prieš mane laimi dėl savo patirties ir gudrumo, geriau pasirinktos taktikos.
Kiek kilometrų per dieną vidutiniškai numinate?
Įvairiai. Prieš sezoną kartais per treniruotę plente nuvažiuojame ir 120. Stovyklose Kroatijoje turime tradiciją trečią treniruočių dieną dvi valandas riedėti plentu – numiname 70 ar 80 kilometrų. O dabar, kai liko mėnuo ir dešimt dienų iki varžybų, kilometrų nelabai ir renkame. Treniruotėje apšylame ir šlifuojame pagreitėjimus – kilometrų ne tiek daug išeina.
Bet, jei reikėtų, iš gimtojo Panevėžio, kur gyvenate ir treniruojatės, iki Vilniaus 130 kilometrų atmintumėte nesunkiai? Ir tikriausiai greičiau nei atvažiuoja autobusas.
Ramiai (juokiasi). Užtrukčiau kažkur virš trijų valandų.
Kaip jaučiatės po to šimto ir daugiau kilometrų? Norisi tik kristi ilsėtis?
Žinokit, nuvažiavus kad ir 140 kilometrų jaučiuosi lygiai taip pat pavargusi kaip dabar, treke atlikusi kelis pagreitėjimus. Plentu juk tiesiog riedi 30 ar 32 kilometrų per valandą greičiu. O pagreitėjimai treke po 200 metrų jėgų kainuoja tiek pat, kiek valandos tenai. Šiandien, pavyzdžiui, jaučiuosi tikrai pavargusi, važiavau tris pagreitėjimus, kurių metu pasiekėme 77-78 kilometrų per valandą greitį. Treneris važiavo priekyje motociklu, mes iš paskos – dviračiais.
Uždarame treke motociklu? Juk smirda išmetamosios dujos!
Visame pasaulyje taip dviratininkai treniruojasi ir – gyvi (juokiasi). Be to, aš persirgau koronavirusu ir dar vis nejaučiu nei kvapo, nei skonio.
Sunkiai sirgote?
Labai blogai tikrai nebuvo – tiesiog pakilo temperatūra, dingo skonio pojūtis. Liga praėjo normaliai, tik po jos komplikacijos buvo sunkios. Per treniruotę net buvau pradėjusi dusti, atsidūriau ligoninėje. Mano komanda nuo šios ligos jau pasiskiepijo, aš tą darysiu vėliau, nes kol kas turiu daug antikūnų. Būtinai pasiskiepysiu, to reikia dėl pačių mūsų saugumo. Juk tiek daug keliaujame po pasaulį, būname tarp žmonių.
Ar daug laiko sportui skiriančiai profesionalei mergaitiškos silpnybės nėra svetimos? Mėgstate puoštis? Jums svarbu, kuo vilkite sportuodama, gatvėje?
Man patinka pasipuošti, stengiuosi gerai atrodyti net sporto salėje, nors joje būname tiktai komanda, be pašalinių. Manau, kad tada, kai pačiai patinka, kaip atrodau, geriau jaučiuosi ir tai padeda siekti geresnių rezultatų. Sportinė apranga taip pat turi būti graži.
Mano drabužių spintoje vyrauja treningai, juos dažnai vilkiu laisvalaikiu, bet, žinoma, turiu ir išeiginių rūbų. Tiesą sakant, dabar dažniausiai būnu pavargusi ir laisvu laiku noriu tik ilsėtis, bet, jei pavyksta kažkur išeiti tarp treniruočių, po jų ar savaitgalį, pasipuošiu (šypsosi).
Numetusi sportinius batelius įsispiriate į aukštakulnius?
Auštakulnių dar nesiaunu, bet platformas vienas jau turiu (juokiasi).
Treniruotės, prakaitas, šalmas nėra geriausi makiažo draugai. Esu skaičiusi, kad dažytis kasdien negalinčios dviratininkės stengiasi puoselėti nagus – kaip taisyklė jie šio sporto atstovių būna gražūs ir prižiūrėti. Ar tiesa?
Man patinka pačiai tvarkytis nagus, taip pat mėgstu ir dažytis. Taip, tai nėra praktiška, kai tiek sportuoji, per treniruotes treke turi dėtis šalmą. Bet aš to nevengiu net prieš varžybas. Ir nesu tokia viena – daug sportininkių dažosi. Užtat įmantresnių šukuosenų darytis nė viena negalime – ant kuoduko šalmo neužsidėsi. Aš dažniausiai plaukus rišu į uodega arba pinu dvi kasytes eglute.
Kasdien atlaikant tokį fizinį krūvį galvoti apie dietas tikriausiai netenka?
Mūsų sportas – ne meninė gimnastika, čia nereikia būti labai kūdai. Mums reikia jėgos, tad, galima sakyti, kuo daugiau sveri, tuo geriau nuo kalno neša (juokiasi). Žinoma, kažkiek prisižiūriu, bet mes kasdien sudeginame per 3000 kalorijų, tad galiu sau leisti valgyti ką noriu, dar ir desertu pasilepinti. Nesu išranki – galiu tą patį valgyti mėnesį. Man labiausiai tinka mėsa ir salotos. Kalbėdama su jumis kepu lašišą su ryžiais. Pavalgysiu, pailsėsiu, vėl sportuosiu. Taigi mano ir sužadėtinio Vasilijaus dienos taip ir bėga: sportas, poilsis ir daugiau nieko (šypsosi). Abu priklausome vienai komandai, kartu sportuojame ir ilsimės, ir išalkstame vienu metu taip pat.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: Sportland, iš asmeninio archyvo
„Manchester City“ pergalių serija: istorijos perrašymas – čia pat