„Trail“ bėgimo žvaigždė G. Grinius: kalnuose galiu nuversti kalnus

Gediminas Grinius – patyręs Lietuvos ilgųjų nuotolių („ultra“) ir kalnų („trail“) bėgikas, buvęs NATO kariškis. Jis jau eilę metų garsina Lietuvą savo pasiekimais, o 2016 metais jis tapo sunkiausiomis pasaulyje laikomų „Ultra Trail“ pasaulio taurės varžybų čempionu.

Jis bėgimu susidomėjo gana vėlai – rimčiau sportuoti pradėjo būdamas 28-erių. Po keleto metų jis išbandė savo jėgas ir bėgdamas kalnuose.

„Kalnai niekada nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Pirmą kartą su jais susidūriau dalyvaudamas pasaulio čempionate Prancūzijoje. Po tų varžybų pasakiau sau, kad daugiau niekada nebebėgsiu kalnuose. Nuvykęs į Prancūziją, net nežinojau, kas tas „trail‘as“. Pradėjome bėgti anksti ryte, neturėjome žibintų, įbėgome į kalnuotą vietovę, kur net nebuvo takelių – vien tik akmenys. Teko užbėgti į 3000 m aukštį per sniegą, purvą. Po to bėgimo maniau, kad toks bėgimas tikrai ne man ir nusprendžiau koncentruotis į 100 km bėgimą lygumose“, – „Sportlandmagazine.lt“ pasakojo sportininkas.

Posakis „niekada nesakyk niekada“ suveikė ir G. Griniui. Po keleto metų jis, gyvendamas Lenkijoje ir tarnaudamas NATO, prisiminė kalnų bėgimą. Sudalyvavęs varžybose jis šįkart jau užsikrėtė meile „trail‘ui“ ir šio bėgimo kultūrai.

„Atsipalaidavimas, energija, kurią gauni gamtoje leidžia jaustis savimi. Tu esi ten, iš kur, iš principo, esi kilęs. Tas mane labai užkabino ir pradėjau daugiau dėmesio skirti kalnų bėgimui. Kitas motyvatorius buvo sėkmė. Pamačiau, kad kalnuose galiu iš savęs išspausti daugiau nei plente. Sportinis konkurencingumas ir galimybė laimėti taip pat mane vedė į priekį“, – pabrėžė G. Grinius.

G. Grinius šypsodamasis prisiminė, kad daug kas netikėjo jo galimybėmis kalnuose, nes yra lietuvis, o gimtinėje didelių kalnų nėra. „Nepaisant kitų nuomonės, žinojau, kad kalnuose galiu nuversti kalnus“, – sakė jis.

Kalbėdamas apie tai, kas svarbiausia šiame sporte, bėgikas atsakė paprastai: „Svarbiausia yra meilė tam, ką darai. Ir kantrybė. Būtent meilė ir kantrybė yra dvi pagrindinės savybės. Jos neateina iš karto ir yra išmokstamos arba išsiugdomos. Žinoma, meilę tai arba pajunti, arba ne.“

Ruoštis kalnų bėgimui galima ir lygumose, bet artėjant varžyboms, reikia daugiau specifinių trasų. Kalnus imituoti galima ir paprastuose aukštuose pastatuose. Pats G. Grinius yra įrodęs, kad fiziologines savybes galima išsiugdyti net ir neaugus kalnuotose šalyse.

Daugybėje sudėtingų ir vaizdingų varžybų visame pasaulyje dalyvavęs G. Grinius išskyrė pasirodymą prestižinėje JAV 100 mylių kalnų bėgimų serijoje – „Grand Slam of Ultrarunning“. Į ją įeina keturi iš penkių seniausių ir labiausiai prestižinių kalnų bėgimų JAV.

Kaip didelį skirtumą tarp bėgimų lygumose ir kalnuose G. Grinius pažymėjo gamtos peizažą. Maratonai ar kiti ilgų nuotolių bėgimai dažniausiai vyksta didžiausiose miestuose, tarp didelių pastatų. Kalnų bėgimai vyksta nuostabios gamtos apsuptyje, o kalnų būna net ir dykumose.

„Vienos iš įsimintiniausių varžybų ir būtų „Marathon Des Sables“ Maroke. Esu bėgęs ir Peru, kur kalnus užstoja didžiulės smėlio kopos. Pamatyti nuostabias kopas, susiliejančias su vandenynu yra kažkas nerealaus. Taip pat bėgant galima pamatyti gyvūniją ir galybę paukščių. Kiekvienas momentas yra tarsi naujas atradimas. Tokios varžybos įsimena ilgam. Sunkiausios man būvo „Grand Raid of Reunion Island“ varžybos Indijos vandenyno saloje, kur užtrukau bene ilgiausiai. Vietovė ten labai techniškai sudėtinga, tenka bėgti praktiškai per keturias klimato juostas, todėl oro prasme būna visko. Ten likau ketvirtas, todėl jausmai dvejopi, nes pabaigoje pritrūko jėgų arba drąsos ir labai nedaug pralaimėjau 3-ios vietos laimėtojui“, – pasakojo G. Grinius, žadėjęs į šias varžybas dar sugrįžti.

Kitas įsimintinas startas susijęs su pirmąja pergale. 2014 metais 119 km kalnų bėgime „Lavaredo Ultra Trail“ Italijoje G. Grinius buvo trečias.

„Buvau niekam nežinomas bėgikas iš Lietuvos ir bėgau su sportininkais, apie kuriuos skaičiau knygas ir kurie buvo mano „dievai“. Staiga galėjau su jais konkuruoti. Tada patikėjau, kad kažką galiu pasiekti šiame sporte“, – pridūrė G. Grinius.

Labiausiai prestižinės varžybos Europoe – „Ultra-Trail du Mont-Blanc“. Jos laikomos kalnų bėgimo olimpiada. Čia bėgama per tris šalis – Italiją, Prancūziją, Šveicariją. Bėgama aplink Monblano kalno masyvą. 2016 metais G. Grinius šios varžybose buvo antras.

Patys kalnų bėgimai yra įvairūs. Varžybos gali būti rengiamos ir 1 km, ir 1000 km distancijose. Sportininkai dažnai treniruojasi kalnuose, kur surinkti 1 km vertikalaus pakilimo užtenka nubėgti 3-7 km. Yra varžybų, kur reikia įveikti kalnuotą 3500 km distanciją. Taigi, kalnų bėgimo varžybos gali trukti nuo 30 min. iki poros mėnesių. Pats G. Grinius dažniausiai renkasi varžybas, kuriose trasos ilgis būna nuo 100 iki 250 km.

Šiuo metu G. Grinius atsigauna po menisko operacijos ir jau treniruojasi šalia Monblano. Kitais metais jis tikisi grįžti į prestižiškiausias varžybas ir vėl garsinti Lietuvos vardą.

Turėdamas daugiau laiko, sportininkas dirba plėtodamas savo įkurtos įmonės „Trail Running Factory“ veiklą. Jis kartu su kolegomis iš užsienio veda „online“ treniruotes pradedantiesiems bėgikams ir ne tik, bei organizuoja „trail“ bėgimo stovyklas visame pasaulyje. Tarp jo klientų – bėgikai iš Europos, Azijos, Amerikos ir kitų žemynų.

„Kiekviena nesėkmė yra tarsi naujas kelias į sėkmę. Po traumos turėjau laiko išgryninti ir realizuoti savo idėjas“, – teigė G. Grinius.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo