Titas Pumputis – apie triatlono ypatumus ir silpniausią lietuvių rungtį

Triatlonas yra viena iš jauniausių olimpinės programos sporto šakų. Jis į olimpines žaidynes įtrauktas 2000 metais.

Standartinę olimpinę triatlono trasą sudaro 1,5 km plaukimas, 40 km važiavimas dviračiu ir 10 km bėgimas. Lietuva nėra turėjusi nė vieno atstovo olimpinėse triatlono varžybose ir kol kas nepanašu, kad situacija artimiausiu metu pasikeis.

Triatlonas reikalauja išties milžiniškų pastangų, didelio universalumo ir ypač daug kantrybės. Apie šio sporto ypatybes Sportlandmagazine.lt papasakojo daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių čempionas Titas Pumputis.

Kaip Lietuvoje prasideda triatloninko kelias? Ar daug kas ateina iš kitų sporto šakų? Kokia tavo paties pradžia šiame sporte?

Triatlonas Lietuvoje dar nėra labai populiari sporto šaka, kuri pritrauktų daug vaikų. Turbūt trūksta kokio nors aukšto pasiekimo, kaip, pavyzdžiui, plaukime Rūtos Meilutytės ar šiuolaikinėje penkiakovėje Lauros Asadauskaitės-Zadneprovskienės. Dažniausiai, kaip ir mano paties, atėjimo į triatloną istorija prasideda nuo plaukimo treniruočių. Nuo plaukimo treniruočių prasidėjo pažintis su sportu ir tik po kelių metų, kai keletas draugų pradėjo užsiminėti triatlonu ir pamačiau sportinius dviračius pas juos, užsimaniau ir pats pabandyti. Dėl to galiu teigti, kad į triatloną atėjau sužavėtas dviračio.

Kaip vyksta triatlono treniruotės? Kiek laiko yra skiriama kiekvienai rungčiai? Ar viską lemia individualios savybės ir trūkumai?

Kadangi triatloną sudaro trys sporto šakos, o taip pat prisideda dar ir jėgos bei techninės treniruotės , pavyzdžiui, tranzito mokymasis, galiu teigti, kad nuobodžios rutinos mes neturime. Dažniausiai treniruotėms skiriamas laikas yra nuo 12 iki 20 valandų per savaitę. Bet labai daug priklauso nuo laikotarpio, nes žiemą dirbame daugiau su pasiruošimo bazinėmis treniruotėmis, o nuo vėlyvo pavasario iki rudens yra mūsų varžybinis sezonas – tada treniruotes būna skirtos pasiruošimui varžyboms.

Kas yra sunkiausia keičiant rungtis? Kokie yra didžiausi fiziniai iššūkiai?

Triatlonas pats savaime labai sunkus (šypsosi, – red. past.). Dažniausiai sportininkai susiduria su įvairiomis problemomis. Pavyzdžiui, po plaukimo bėgant į tranzito zoną, nelengva susiorientuoti, nes mes esame pripratę dažniausiai būti vertikalioje padėtyje, o plaukimas vyksta horizontalioje. Dėl to prireikia šiek tiek laiko, kol susigaudai kur kas ir kaip.

Dviračių trasoje reikėtų apskaičiuoti savo pajėgumus ir neperspausti. Jei būna grupinės varžybos, reikia stengtis slėptis nuo vėjo už kitų sportininkų gale. Dar yra ir tranzitas, kur brangi kiekviena sekundė, o tai labai techniška vieta, kurią irgi reikia treniruotis. Bet visa tai ateina su patirtimi, trenerio patarimais. Mano patarimas būtų ir per treniruotes pratintis kombinuoti rungtis, nes man pačiam tai labiausiai padėjo.

Lietuvoje triatlonas populiarėja, yra vis daugiau renginių ir dalyvių, bet pasaulinių žvaigždžių vis dar nėra. Ko labiausiai trūksta lietuviams, kad galėtų konkuruoti su geriausiais pasaulyje?

Mano manymu, trūksta jaunimo, masės žmonių, iš kurių gal vieną dieną išaugtų pasaulinio lygio sportininkai. Dabar daug mažesnių miestelių turi baseinus, bet ten vis dar nėra triatlono trenerių. Tai toks atsakymas ir būtų, kad trūksta plėtros, kurios dėka pritrauktume daugiau jaunimo, o konkurencija jau padarytų savo darbą.

O žiūrint į praeitį, tai visiems lietuviams, kurie važiavo į pasaulio ar Europos čempionatus, įskaitant ir mane patį, sunkiausiai sekėsi plaukti. Plaukimas yra ta rungtis, kuria labiausiai skiriamės nuo pasaulinio lygio sportininkų.

Yra toks labai gerai triatlonininkams žinomas posakis – plaukime triatlono nelaimėsi, bet pralaimėti gali.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo