Buvęs irkluotojas, o dabar treneris Tomas Valčiukas savo pomėgiu irkluoti užkrėtė ir dukterį Mildą. Dievagojasi, kad scena, kai trylikametė dukra atėjo į irklavimo bazės sporto salę krepšinio kamuolio pamėtyti, bet salė buvo užrakinta, todėl jai beliko irklavimo treniruoklį užgulti, nebuvo surežisuota. Išbandžiusi neišsigando, pamėgo, pamilo ir dabar Milda Valčiukaitė turi iškovojusi ne tik skambių titulų, bet ir antrą olimpinį kelialapį savo kišenėje.
„Tai buvo tiktai tėčio įtaka, kad pradėjau irkluoti. Buvau trylikametė mergina, lankiau šokius, dainavau ir sportas, irklavimas man, paauglei, neatrodė labai patrauklus ar žavingas“, – neslepia Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių medalininkė M. Valčiukaitė.
Jos tėvas T. Valčiukas savo vaidmens nesureikšmina ir sako, kad gal tik iš šalies su tuo nesusidūrusiems žmonėms atrodo, jog tradicijos, kai tėvai savo sporto šaką perduoda vaikams, yra kažkas tokio. Jis į tai žiūri paprastai – pasirinko vaikas tokį kelią, tai pasirinko, reikia jam padėti.
„Jokia žvaigždė iš dangaus nenukrito, viskas ėjosi pamažu, – apie dukters kelią dabartinių aukštumų link sako jos tėtis. – Juk net negalvoji, kad va išugdysiu labai gerą irkluotoją – treniruoji, mokai, o rutina kaip ta sniego gniūžtė ima ristis: vienos varžybos baigiasi, kitos prasideda.“
Gal lemia charakterio savybės, kurias dažnai vaikai iš tėvų paveldi? „Sunku vertinti, kokios mūsų savybės panašios. Kartais žmona pasako, kad mes abu panašiai užsispyrę, panašiai ištvermės turime – ir aš kantrus buvau, ir Milda kantri. Bet ji, matyt, gabesnė, – daugiau pasiekė. O gal, pasigirsiu, geresnį trenerį turėjo“, – pusiau juokais, pusiau rimtai į pasvarstymus sporto tradicijų tema leidžiasi T. Valčiukas.
Sunkus dešimtmetis
Daugkartinio Lietuvos irklavimo čempiono Tomo Valčiuko aktyviausi sportiniai metai prasidėjo 1985 m. ir truko daugiau nei dešimtmetį – iki 1999-ųjų. Jis šalies čempionu tapo irkluodamas vienvietę, porinę keturvietę, porinę dvivietę, aštuonvietę, keturvietę be vairininko. Dalyvavo keturiuose pasaulio čempionatuose ir aukščiausią vietą užėmė su keturvietės be vairininko įgula – devintą.
„Mano didžioji sportinės karjeros dalis praėjo po 1990 metų, kai jau neturėjome sovietinių sąlygų, pinigų, inventoriaus, bet dar neturėjome ir savo lietuviškų. Tai buvo sunkus dešimtmetis, daug jėgų buvo ištaškyta kitiems reikalams nei sportas, jei būtų buvę kitaip, gal ir rezultatų geresnių būčiau pasiekęs. Bet buvo, kaip buvo. Tai buvo mano metas, ką galėjau tokiomis sąlygomis padaryti, – padariau. Baigęs sportuoti supratau, ką dariau netaisyklingai, todėl dukrai jau galėjau perteikti teisingą kryptį“, – sako T. Valčiukas.
Išlipęs iš valties nuo irklavimo bazės niekur toli nenuėjo – nuo 2001-ųjų pradėjo dirbti treneriu. Dar aktyviai sportuodamas sutiko būsimąją žmoną – taip pat irkluotoją Gabiją, susilaukė dukters.
Nors Tomo ir Gabijos Valčiukų dukra Milda nelabai prisimena aktyvios tėčio sportinės karjeros, nes buvo per maža, dabar jau dvyliktus metus dažniausia jos buvimo vieta – ta pati irklavimo bazė.
„Tėvams irklavimas buvo toks periodas ir gražus prisiminimas. Tėtis irklavo ilgiau, mama trumpiau. Iki tol, kol man suėjo penkeri, tėtis dar irkluodavo ir mane kartais veždavosi į varžybas, bet aš nelabai prisimenu. O vėliau tėtis dirbo treneriu, kartais ir mane nusiveždavo į savo auklėtinių varžybas. Paskui, kiek pamenu, pati nenorėdavau važiuoti, geriau pas senelius sode pabūdavau. Irklavimas iš šalies man atrodydavo nelabai įdomus. Kol pati nepabandžiau“, – pasakoja dabar 25-erių M. Valčiukaitė, jau spėjusi sukaupti pavydėtiną bagažą titulų, iš kurių skambiausi – olimpinės prizininkės, pasaulio ir Europos čempionės vardai.
Nesurežisuota
„Na tikriausiai taip, prisiimu kaltę dėl to, kad Milda tapo irkluotoja. Nors tai nebuvo priverstinis veiksmas“, – šiek tiek pagalvojęs atsako nuo 2007-ųjų aštuonerius metus dukterį Mildą treniravęs T. Valčiukas.
Iki trylikos metų Milda lankė tautinį dainų ir šokių ansamblį. Šoko, važinėjo į koncertus, gastroles ir šiuo užsiėmimu mėgavosi. Bet viską pakeitė krepšinis, tiksliau, netaiklūs baudos metimai, kurių patobulinti tėtis Mildą pasikvietė į irklavimo bazės sporto salę.
„Mokykloje per krepšinio pamoką už netaiklius baudų metimus gavau labai prastą pažymį, kuris labai nederėjo su kitais mano pažymiais. Tėtis pasiūlė ateiti į irklavimo bazę, kurioje buvo ir krepšinio salė, pamėtyti baudų, kurių mokykloje neatsiskaičiau“, – į dvylikos metų senumo įvykius grįžta M. Valčiukaitė.
Atėjusi pamėtyti kamuolio į krepšį sužinojo, kad į salę galės patekti po poros valandų. Reikėjo palaukti. O irklavimo bazėje stovėjo irklavimo treniruoklis, kurį jai tėtis pasiūlė išmėginti. Ar šis poros valandų tarpas nebuvo surežisuotas?
„Tėtis minėjo, kad vasarą bus jaunučių žaidynės, kad galėčiau pabandyti sudalyvauti. Manau, jis tikrai norėjo, kad aš pabandyčiau irkluoti, bet gal nesurežisuota, tiesiog jis nepraleido progos manęs supažindinti su irklavimu iš arčiau“, – spėlioja Milda.
„Nebuvo jokios apgaulės, – patikina T. Valčiukas. – Tuo metu jos ansamblis buvo kažkur išvykęs gastroliuoti, ji nevažiavo ir turėjo laisvesnę savaitę, todėl galėjo ateiti į salę pamėtyti.“
Per pirmąjį bandymą vadinamasis konceptas trylikametės paauglės neišgąsdino, nes kitą dieną vėl atėjo. „Vieną, antrą dieną pabandėme, ant vandens išleidau, kartu pamėginome plaukti. Nustebau, kad jai patiko irklavimo treniruoklis, nes dažnai sportininkai jo nemėgsta. Jokios prievartos nebuvo“, – pastarąjį sakinį pabrėžtinai ištaria T. Valčiukas ir vėliau kelis sykius pakartoja.
Milda patikina, kad jai nuo pirmųjų kartų patiko irkluoti, atsirado motyvacija kitą dieną daugiau nuplaukti, atėjo dar viena mergina, su kuria norėjo irkluoti, susirinko nemažai bendraamžių – ir taip po truputį ratas įsisuko.
Nustebino tėvą
T. Valčiukas neslepia, kad dukra jam neatrodė panaši į sportininkę. Kaip šokėja, ji buvo pasitempusi, sportiška, bet neatrodė toks žmogus, kuris galėtų siekti sportinės karjeros. Jo požiūris pasikeitė dar nė pirmiesiems dukters treniruočių metams nepasibaigus, kai per varžybas pamatė, kad Milda gana konkurencingai irkluoja ir ne ką nusileidžia metais ar dvejais vyresnėms varžovėms.
„Bet tada tikrai nepuoliau galvoti, kad į kažkokias aukštumas Milda išeis. Nors prisipažinsiu, kad būdama vos keturiolikos man netikėtai ji tarptautinėse varžybose pirmąjį medalį laimėjo. Tai sukėlė nuostabą. Bet šis laimėjimas nebuvo projekcija į tarptautinį aukštą lygį. Netikėtai laimėjo – smagu, pasidžiaugėme, ir tiek. Juk net negalvoji, kad va išugdysiu labai gerą irkluotoją – treniruoji, mokai, o rutina kaip ta sniego gniūžtė ima ristis: vienos varžybos baigiasi, kitos prasideda. Jokia žvaigždė iš dangaus nenukrito, viskas ėjosi pamažu: vienas sezonas, kitas sezonas, vienos varžybos, kitos varžybos“, – pasakoja T. Valčiukas.
Pirmaisiais metais irklavimo treniruotės dar nebuvo labai intensyvios, todėl Milda jas sugebėjo derinti su šokiais. Bet paskui atėjo metas rinktis. Tokią būtinybę diktavo mokslai: baigusi progimnaziją Milda įstojo į sostinės Mykolo Biržiškos gimnaziją. Gimnazijoje laukė didesnis mokslų krūvis, todėl iš šokių ir irklavimo reikėjo pasirinkti kažką viena.
„Sakiau, kad du būreliai plius gimnazija bus per sunku. Nors bandė protestuoti, kad visur spės, vis dėlto su ašaromis akyse nuėjo pas vadovę, grąžino tautinį kostiumą ir pasirinko valtį. Prisipažinsiu, aš ją šiek tiek įkalbėjau nemesti sporto. Argumentavau tuo, kad irkluodama save galės labiau individualiai išreikšti nei 20–30 žmonių šokių kolektyve. Pati už save atsakys. Nors jai patiko šokti, dalyvauti koncertuose, man pavyko šiek tiek palenkti ją į save“, – prisipažįsta T. Valčiukas.
Paklausta, ar sunkiomis akimirkomis niekada nepagalvojo, kad gal nereikėjo šokių į sunkias irklavimo treniruotes iškeisti, Milda sako: „Sudėtinga pasakyti, ar tai sunki sporto šaka, nes nesu bandžiusi daugybės kitų sporto šakų. Net neabejoju, kad siekiant aukščiausių rezultatų kiekviena sporto šaka yra sunki. Man sunku, nes aš spaudžiu iš savęs maksimumą, noriu padaryti viską kuo geriau. Bet jeigu mano požiūris būtų kitoks, žiūrėčiau kiek paprasčiau, mėgėjiškiau, tai gal būtų visai nesunku.“
Su pliuso ženklu
Pats penkiolika metų valtyje praleidęs T. Valčiukas tikrai žino, ką reiškia nuospaudų nusėtos irkluotojų rankos. Ar to linkėjo savo dukrai?
„Mačiau, kad paskui ji pati pasirinko irklavimą. Nesistengiau iš jos išspausti visko, kas įmanoma. Iš nė vieno savo auklėtinio nenoriu išspausti visko. Noriu, kad auklėtiniams sportas nesugadintų gyvenimo, o kaip tik padėtų, duotų impulsą“, – aiškina treneris ir pateikia pavyzdžių. Tarkime, dabar du jo auklėtiniai mokosi Amerikoje ir irkluoja. Priklausomai nuo pasirinktos specialybės, ten mokslas per metus kainuoja apie 45–60 tūkst. dolerių. Bet pasportavę penkerius metus, įgiję tam tikrą sportinį pasirengimą, pasiekę universitetus dominantį lygį, šie jaunuoliai mokslą ir gyvenimą gauna už dyką.
„Už tai, kad sportuoja, jie gyvenime gauna tokią investiciją į save. O išvykti studijuoti į Ameriką įprastai baigus mokyklą gana sudėtinga ir brangu. Aišku, mano tikslas nėra auklėtinius išgrūsti į Ameriką, bet aš noriu, kad jiems gyvenime sportas duotų pliusą, o ne minusą. Jaučiuosi jiems padaręs gerą paslaugą“, – sako T. Valčiukas.
Dukros jis taip pat neketino perspausti, tik suteikti progą. O pamatęs, kad irkluoti jai patinka, jautė pareigą padėti. „Jeigu tik dėl manęs būtų sportavusi, būtų metusi – jau ketveri metai jos netreniruoju. Vadinai, tikrai jos neverčiau. Dar turiu sūnų, kuris kol kas lanko plaukimą. Gal jis bus irkluotojas, gal nebus – žiūrėsim“, – įvykiams tekėti sava vaga leidžia T. Valčiukas.
Milda taip pat kelis kartus pabrėžia, kad niekada nejautė prievartos sportuoti. „Jis norėjo, kad pamėginčiau, o vėliau, jeigu man būtų pradėję nepatikti, aš galėjau išeiti. Džiaugiuosi, kad jis man parodė šį kelią. Jo dėka turiu labai gerus irklavimo pagrindus, irklavimo stilius irgi jo, jaučiu įskiepytą meilę sportui, gal todėl net nebuvo minčių, kodėl aš esu valtyje ir ką joje darau“, – sako M. Valčiukaitė.
Beieškant skirtumų
Yra koks nors skirtumas, ar atletas kilęs iš profesionaliai sportavusios šeimos, ar ne? Akivaizdžių skirtumų nėra, bet šiokių tokių pranašumų abu Valčiukų šeimos irkluotojai įžvelgia. T. Valčiukas pirmiausia išskiria savo patirtį, kurią jis sukaupė per sportavimo metus ir vėliau galėjo perteikti dukrai tik tai, kas vertingiausia.
„Kai Mildai pavyko neįtikėtinai anksti pasiekti aukštų rezultatų, kiti treneriai klausė, kaip tai įmanoma, ką aš darau. Bet tikrai nieko nedariau, tiesiog rėmiausi savo patirtimi ir su ja daug apie tai kalbėjau. Kai savas vaikas yra šalia, su juo galima daugiau pabendrauti. Gal man pavyko savo patirtį lyg per piltuvėlį greičiau jai pertekti? – juokiasi T. Valčiukas. – Per šitą prizmę žiūrint iš kartos į kartą perduodama tradicija suteikia galimybę sportavimo patirties turinčio žmogaus atžalai greičiau semtis žinių ir kartu greičiau tobulėti.“
M. Valčiukaitė kaip pagrindinį šios tąsos pranašumą įvardija savo pirmąjį trenerį, kuriuo tapo jos tėtis: „Turbūt kiekvienas treneris nerodo tiek dėmesio, negali investuoti tiek laiko, finansinių išteklių sportininkui paruošti, kiek investavo mano tėtis. Tai galbūt šitoje vietoje, palyginti su sportininkais ne iš irkluotojų šeimų, aš turėjau tokį privalumą.“
Tėvų pareiga supažindinti su tuo, kas jiems patiems patiko, ką mėgo, parodyti kelią, o vaikai jau patys renkasi, kas jiems patinka ir kur pasukti. Taip mano Milda. Tik jokios prievartos būti negali, nes prievarta nieko nepasieksi.
Galbūt jai iki šiol yra įstrigęs koks nors tėčio patarimas, pamokymas, kurį ir dabar dažnai prisimena? Tų patarimų, sako Milda, buvo labai daug. Jai įstrigo kas kita, kad treneriu tapęs tėtis retai pagirdavo. „Jeigu pasakydavo, kad mano valtis eina neblogai, tai žinodavau, kad irklavau labai gerai. Atsimenu, net skaičiuodavau, kiek kartų tokį pagyrimą iš jo lūpų esu išgirdusi. Man atrodo, per tuos aštuonerius metus, kol jis mane treniravo, tai buvo ant rankų pirštų suskaičiuojami kartai. Žodžių „valtis eina neblogai“ labai laukdavau“, – prisimena irkluotoja.
Irklavimas – kiekviename žingsnyje
Ar Valčiukų šeimoje, kasdienybėje ne per daug irklavimo? „Žmona didelė sirgalė. Kai vyko pasaulio irklavimo čempionatas, aišku, visi jaudinomės, žiūrėjome. Bet ar jo per daug – nežinau. Aš stengiuosi nelįsti su savo problemomis, bet jei klausia, kas vyksta darbe, – tenka atsakinėti“, – atsako nuo irklavimo niekur nepabėgęs ir jau aštuoniolika metų treneriu dirbantis T. Valčiukas.
Tėvų namuose daiktų, susijusių su irklavimu, nėra daug. Pasak Mildos, ir jos pačios, ir tėčio medaliai sudėti į dėžes, jie nekabo ant sienos. O namie kalbų apie irklavimą stengiasi išvengti, pailsėti, išlaikyti balansą.
Bet Mildos širdies draugas – taip pat irkluotojas, olimpinis vicečempionas Saulius Ritteris. Kokią vietą jų santykiuose užima irklavimas?
„Sauliaus tėvai irgi buvo irkluotojai, – šypsodamasi dar vieną faktą pamini Milda. – Kartu keliaujame į varžybas, kartu patiriame didžiulį stresą, žinoma, nuo irklavimo nenutolstame, bet per tiek laiko gal išmokome palaikyti vienas kitą stresinėse situacijose, padiskutuoti tam tikromis temomis apie irklavimą, galbūt kažką patarti, bet taip pat jaučiame, kada geriau pamiršti, atsiriboti, pabandyti visiškai pabėgti nuo irklavimo. Jo nėra per daug“, – sako Milda.
Tais pačiais vandenimis
T. Valčiukas sportinę karjerą baigė lygiai prieš du dešimtmečius, M. Valčiukaitė pirmąkart su tėčiu į valtį sėdo prieš dvylika metų. Per visą šį laiką akademinis irklavimas mažai tepakito – keitėsi tik niuansai, nulemti technologinio progreso.
„Valtys tobulėjo, irklai turbūt lengvėjo, konkurencija didėjo, metodikos keitėsi, bet tai, sakyčiau, smulkmenos. Ir mūsų trasos keitėsi minimaliai. Kai tėtis irklavo, Trakuose buvo dvi bazės – „Dinamo“ ir „Žalgirio“, dabar liko tik viena, nors gal labiau suremontuota nei tėčio sportavimo laikais. Dabar valčių parkas didesnis, o anksčiau tėtis turėdavo vieną varganą valtį, ją visur veždavosi ir saugodavo, nes žinodavo, kad kitos negaus. Dabar didesnė laisvė, geresnė įranga, daugiau įvairių stovyklų, didesnis finansavimas. Gal tai ir yra esminis skirtumas, gal tai jam trukdė pasiekti geresnių rezultatų“, – svarsto savo titulais tėvą pralenkusi Milda, kurios sąskaitoje – dukart pasaulio ir Europos jaunių (iki 18 m.), dukart universiados čempionės, pasaulio jaunimo (iki 23 m.), dukart pasaulio ir sykį Europos čempionės bei olimpinių žaidynių bronzinės prizininkės titulai.
Tekstas: Inga Necelienė
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo, Scanpix, Sportland
Europos judumo savaitės metu – renginių įvairovė Vilniuje