Tadas Pocius – asmeninis sporto treneris, kurį į priekį veda noras apkrėsti žmones sporto virusu.
T. Pocius vaikystėje sportavo dziudo, yra daugkartinis Lietuvos jaunučių, jaunių dziudo ir sambo čempionas, taip pat yra tapęs atvirojo Airijos čempionato nugalėtoju.
„Nors visą gyvenimą buvau susijęs su sportu, nemaniau, kad baigęs studijas, liksiu prie sporto. Buvau išvykęs į Airiją, išbandžiau daug dalykų, kol gavau pasiūlymą dirbti asmeniniu treneriu. Iš pradžių nusijuokiau, bet po to nusprendžiau pabandyti. Tiek Airijoje, tiek grįžęs į Lietuvą, atėjęs į salę, pajutau, kad tai skirta man, kad tai – mano stichija, – kalbėjo T. Pocius. – Man patinka išsikelti ambicingus tikslus ir juos pasiekti su savo klientais. Tai, kas kai kuriems prieš keletą metų atrodė neįmanoma, dabar yra visiškai normalu. Tas pedagoginis darbas su žmonėmis mane „veža”. Tu matai žmonių pergales, pralaimėjimus ir tarsi pats juos išgyveni, patiri tą pačią emociją. Kai pats esu visa tai patyręs, tai stengiuosi žmones įkvėpti ir neleisti pasiduoti. Būna ir sunkumų, bet džiaugiuosi dirbdamas mėgstamą darbą”.
Treneris dirba su savo klientais, o jį mato visi sporto klubo lankytojai, todėl didelę reikšmę darbe turi apranga ir įvaizdis.
„Apranga darbo metu turi būti švari ir tvarkinga. Mano darbe labai svarbus yra įvaizdis ir, žinoma – patogumas. Stengiuosi neatsilikti nuo visų tendencijų ir, galų gale, pačiam tenka diktuoti kažkokias madas – tiek bendradarbiaujant su „Sportland“, su Adidas. Nenešioju jau 10-20 metų senumo aprangos su kandies pagraužtais marškinėliais”, – pabrėžė T. Pocius.
T. Pocius renkasi tik kokybišką aprangą, kuri būna pritaikyta jo poreikiams.
„Yra pagrindiniai prekiniai ženklai, pasižiūriu į specifikacijas ir pagal jas renkuosi drabužius. Dažniausiai domina apranga, skirta sportui salėje arba kažkiek susijusi su bėgimu. Pavyzdžiui, krepšinio apranga man nėra aktuali, nors kartais kokie sportbačiai su aukštu kulnu praverčia”, – pasakojo treneris.
Nepakankamas dėmesys aprangai – didelė sportuojančių žmonių klaida, galinti neigiamai paveikti sveikatą.
„Pagrindinė klaida – žmonės nevertina aprangos. Visi galvoja „koks skirtumas, madų aš nedemonstruosiu”. Esmė yra ne mada, o patogumas ir apsauga nuo traumų. Būna, kad žmonės, neturėdami geros avalynės, net nepajunta, kaip išsinešioja padai, o tai gali turėti įtakos kojai, klubams ir visai savijautai. Visiems rekomenduoju investuoti į gerą avalynę. Galima sutaupyti perkant pigesnius batus, bet ateityje gali tekti dėl to išleisti gerokai didesnius pinigus sąnario operacijai”, – patarimais dalinosi T. Pocius.
Treneris taip pat pabrėžė, kad šiais laikais yra visos sąlygos sportuoti visus metus. Nesvarbu kur, salėje ar gamtoje. Tereikia tinkamo nusiteikimo ir aprangos.
„Žmonės nemėgsta žiemos, nes nesupranta, kad su tinkama apranga to šalčio visiškai nesijaučia. Žmonės iš vaikystės prisimena blogas emocijas po įvairių sušlapimų ir nušalimų. O dabar galima nesunkiai įsigyti geros aprangos, su kuria nei peršlapsi, nei peršalsi, todėl tai leidžia jaustis puikiai ir užsiimti bet kokiomis žiemos pramogomis”, – pabrėžė T. Pocius.
Pats treneris džiaugiasi, kad turi mėgstamus užsiėmimus visais metų laikais. Žiemą jo aistra – snieglentės, vasarą – vandenlentės.
„Čia susideda viskas – ir ekstremalumas, ir fizinis aktyvumas. Esu mėgėjas išbandyti kažką įdomaus, kažką naujo. Tai yra tam tikras iššūkis. Tu gali pakelti didelį svorį, o atsistojęs ant lentos visiškai neišlaikai pusiausvyros ir viskas. Tada pradedi atrasti naujus laimėjimus – įveikti vieną posūkį, tada – kitą, vėliau ant kalniuko pakilti, pašokti. Procesas yra be pabaigos ir aš juo mėgaujuosi”, – sakė T. Pocius.
Ne vieną Lietuvos įžymybę treniravęs T. Pocius turi du svarbiausius tikslus. Pirmas – tobulėti snieglenčių ir vandenlenčių sporte, antras – padėti kuo daugiau žmonių pajusti sporto malonumą.
„Kol kas labai toli nežiūriu. Norėčiau tobulėti minėtose sporto šakose, ir lygiagrečiai įtraukti kuo daugiau žmonių į aktyvų judėjimą. Nebūtinai tai turi būti gimnastika ar treniruoklių salė. Noriu, kad žmogus tiesiog pradėtų kažką daryti ir po to įsitrauktų į sportą vis labiau. Sportas turi tapti tarsi dantų valymas – kai viskas vyksta savaime. Tikslas yra žmones įtraukti į sporto narkomaniją, kad kai per savaitę kartą ar du nepasportavęs pasijunti blogai. Kai bent pusvalandį per dieną žmonės pasportuoja, tai organizmas atsigauna, šypsenos tampa gražesnės, o aplinka – šviesesnė” – pridūrė T. Pocius.
Tekstas: Dominyko Genecičiaus
Nuotraukos: Sportland
Vasario 16-ąją - 100 km už 100 metų!