Svajonės apie baseinus ir Europos čempionatą

„Turiu gerą ir blogą naujieną. Nuo kurios pradėti?“ – jei Lietuvos vandensvydis galėtų prabilti, taip, ko gero, pradėtų pasakojimą apie tai, kaip šiuo metu laikosi.

Lietuvos vandensvydis grįžo į Europos žemėlapį. Ir tai yra gera žinia. Jaunieji šalies vandensvydininkai į Europos čempionato atrankos kovas grįžo pernai po šešerių metų pertraukos. Gegužę penkių komandų turnyre Didžiojoje Britanijoje liko penkti, bet tai žingsnis.

„Dėl tos pauzės, kurią padarėme, kitos komandos nuėjo toli į priekį, o mes praktiškai nuo nulio viską turime pradėti“, – sako Nerijus Papaurėlis, rinktinės ir šalies čempionų Vilniaus „Baltic Amadeus“ klubo treneris.

Spalio pradžioje Europos čempionato atrankos turnyre Portugalijoje varžėsi ir nacionalinė komanda. N.Papaurėlis neslepia, kad sugrįžti į Europos areną leido pagerėjusi finansinė padėtis.

„Šiemet gavome šiek tiek daugiau lėšų – tiek iš valstybės, tiek iš LTOK, tiek iš rėmėjų, todėl rinktinės turėjo šiek tiek geresnes sąlygas ruoštis Europos čempionato atrankos varžyboms“, – paaiškina N.Papaurėlis.

Blogos žinios akis bado

Blogų žinių daugiau. „Geografijos plėtra – viena svarbiausių mūsų užduočių. Reikia, kad vandensvydis ateitų į daugiau miestų, į daugiau baseinų. Bet tai problema“, – sako N.Papaurėlis. Kaip ir plaukikai, vandensvydininkai yra politikų pažadų, esą tuoj, tuoj pradės dygti baseinai, įkaitai.

„Vilniaus valdžia žadėjo, kad pirmiau pastatys naują baseiną, kad ir mažą, ir tik po to griaus Lazdynų. Bet pirmiausia nugriovė. Dabar mažiausiai metus neturėsime baseino Vilniuje“, – apgailestauja treneris. Rinktinės pagrindą sudarantys Vilniaus vandensvydininkai priversti treniruotis sporto klubų baseinuose ar važinėti į Elektrėnus.

„Finansavimo klausimas buvo labai svarbus, nes daugiau nei vienos komandos negalėjome išsiųsti į Europos varžybas. Negalėjome nei tinkamai pasiruošti, nei dalyvauti. Tačiau dėl baseinų trūkumo vis dar negalime stebėti vandensvydžio pakilimo.

Nėra vandensvydžio Klaipėdoje, nėra Panevėžyje, nėra Šiauliuose. Nors kažkada buvo. Jei vandensvydis grįžtų į šiuos miestus, būtų didelis postūmis. Siekiant masiškumo, geografijos problema – kertinė. Būtų daugiau baseinų – būtų daugiau trenerių, būtų daugiau trenerių – būtų daugiau vaikų“, – loginę įvykių seką dėsto N.Papaurėlis.

Ši bėda skausmingai paliečia ir klubines varžybas. „Norime žaisti „namie – išvykoje“ principu, bet Vilniuje baseiną uždarė, Kaune į „Girstučio“ baseiną, kuris yra per brangus, nepatenkame. Taigi Kauno ir Vilniaus komandos neturi savo aikštės. Lieka tik Elektrėnai ir Alytus. Jei pradėtume žaisti namie ir išvykose, tai būtų impulsas vandensvydžio populiarumui kilti. Žaisti turais – sistema atgyvenusi, žiūrovų taip neprisišauksi“, – sako pašnekovas.

Gal ir geri, bet nepastebimi

26-erių Janas Bakulo – vienintelis profesionalus šalies vandensvydininkas, pragyvenantis iš sporto. Žinoma, ne Lietuvoje. Janas į Vokietiją išvyko būdamas šešiolikos laimingo atsitiktinumo dėka. Lietuvos vandensvydininkai stovyklavo Vokietijoje, kur gabus lietuvis ir buvo pastebėtas.

Sulaukęs „Hellas Hildesheim“ klubo kvietimo Janas į Vokietiją skraidydavo kas antrą savaitgalį. Baigęs mokyklą sulaukė lenkų pasiūlymo – studijuoti Varšuvoje ir žaisti „Legia“ klube. Vėliau vėl grįžo į Vokietiją – pratęsė karjerą Hanoverio „White Sharks“ ir „ASC Duisburg“ klubuose.

Jano istorija tarsi liudija, kad ir Lietuvoje gali užaugti profesionalių vandensvydininkų, tačiau paklaustas apie tai sportininkas tik gūžčioja pečiais. Paruošti neužtenka – dar reikia atsidurti laiku ir vietoje.

„Jei žaidi Lietuvoje, kad ir koks būtum geras, joks vokiečių ar italų treneris tavęs nepastebės. Man pasisekė, kad sulaukiau siūlymo, bet tik atsidūręs Vokietijoje ėmiau rodyti save po saule ir manimi pradėjo domėtis rusų, italų, kitų šalių klubai. Lietuvos treneriai gali paruošti žaidėjus, bet neužtenka laiko. Vokietijoje aš treniruojuosi du tris kartus per dieną ir, galima sakyti, per dvi dienas padarau daugiau treniruočių nei vilniečiai per savaitę. Iš čia ir atsiranda kokybės skirtumai. Lietuvoje vandensvydis – mėgėjiška veikla, užsiėmimas po darbo“, – paaiškina J.Bakulo.

Laukia pakilimo

Lietuvos vandensvydininkai kelia tikslą, kad bent viena rinktinė patektų į finalinį Europos čempionato etapą. Tai yra patektų tarp šešiolikos stipriausių komandų. „Vyrai trylika metų atrankose nedalyvavo, todėl normalu, kad atsirado meistriškumo atotrūkis. Bet kryptingai dirbant tai nėra neįmanoma“, – sako N.Papaurėlis.

Treneris beda pirštu į kitas komandines sporto šakas: „Pažiūrėkite, iš žaidimų praktiškai tik krepšinis pakliūva į finalinius etapus. Rankinis lyg netoli, bet neprasimuša, tinklinis, futbolas ir kiti – labai toli. Patekimas į finalinį etapą vandensvydį padarytų labiau matomą.“

„Pamenu, Lietuvoje dažnai manęs klausdavo, kas tas vandensvydis. Vokietijoje tokių dalykų nebūna – visi žino šitą sporto šaką. O žino todėl, kad vandensvydžio, kaip ir plaukimo, moko mokyklose, ir ten nuo vaikystės visi apie šį sportą žino“, – pasakoja J.Bakulo.

„Nėra taip neįmanoma viskas, mes ne taip toli esame. Bet kad būtų stabilu ir aukščiau, reikia daugiau sportuojančių vaikų. Tam reikia baseinų. Vandensvydis yra laukimo ir vilties, kad bus geriau, stadijoje“, – reziumuoja N.Papaurėlis.

 

Faktai ir skaičiai

Pradėtas žaisti pasaulyje: 1887 m.

Pradėtas žaisti Lietuvoje: 1931 m.

Pirmieji Lietuvos čempionai: Kauno „Žalgiris“ (1949).

Miestai, kurių klubai yra tapę Lietuvos čempionais: Kaunas (51 kartas), Vilnius (16), Alytus (2).

2017 m. Lietuvos čempionato dalyviai: Vilniaus MSC „Baltic Amadeus“, Elektrėnų SC „Žaibas“, Kauno PM „Bebras“, Alytaus „Dzūkijos vandenis-ASRC“, Lietuvos jaunių rinktinė.

Dabartiniai čempionai: „Baltic Amadeus“, čempionais tapę 11 kartų iš eilės (2007–2017).

Olimpinio vandensvydžio gidas

Tekstas: Julius Bliūdžius
Nuotraukos: Augustas Četkauskas