Futbolo mylėtojai yra vis dar stipresni už keliolika pinigus mylinčių šeimų. Europos Superlygos projektas didžiųjų klubų vadams neišdegė ir tai jau yra įspūdingiausia šių metų sporto pergalė.
Vis labiau komercinis sporto pasaulis šią savaitę galėjo sugerti dar vieną pelno ištroškusių verslininkų smūgį – naktį iš sekmadienio į pirmadienį 12 pajėgiausių Europos klubų vienas po kito ėmė socialinėje erdvėje skelbti pranešimus apie susibūrimą į nepajudinamą vienetą – Superlygą.
Šis formatas, kuriame pajėgiausi Europoje vardai kautųsi kiekvieną savaitę, turėjo tapti revoliucija pasaulio futbole, pritrauksiančia prie televizorių ekranų milijonus akių ir reguliariai žiūrovams siūlančia aukščiausios klasės mūšius.
Tikslas iš dalies pavyko per dvi dienas – dėmesį į save Superlygos steigėjai atkreipė tokį lyg būtų atsakingi už Trečiojo pasaulinio karo pradžią.
Madrido „Real“ prezidento ir Superlygos vado Florentino Perezo pareiškimai, jog futbolas 2024-aisiais mirs, o jaunuosius sirgalius yra vis sunkiau sudominti, greitai subliuško – pastarosiomis dienomis galėjome įsitikinti, jog ne kas kitas, o tik fanai palaiko gyvybę futbolui. Ne savininkai, ne jų milijonai ir net ne didžiosios šio sporto žvaigždės.
Superlyga socialiniuose tinkluose greitai buvo nublokšta. Kilusi pasipiktinimo banga netrukus privertė pergalvoti futbolą sudrebinti turėjusias reformas.
Fanai negalėjo priimti to, kas buvo skirta ne jiems. Taip, Superlygos projektas priminė sėkmingą Eurolygos pavyzdį – pajėgiausio Europos krepšinio turnyro formato pakeitimas prieš kelerius metus lygą pavertė kur kas konkurencingesne ir pritraukiančia vis daugiau finansų, tačiau sulyginti šių atvejų neįmanoma.
Palyginti su futbolu, Europos krepšiniu domisi tik saujelė žmonių, pajėgių klubų galima suskaičiuoti vos kelias dešimtis, o įspūdingų pelenės istorijų, kaip kad „Leicester City“ triumfas Anglijoje 2016-aisiais, praktiškai nėra. Eurolyga prieš formato pakeitimus buvo itin nekonkurencingas turnyras, tad pokyčiai buvo būtini.
Savo ruožtu futbolo „mirtis“ Florentino Perezui ir kompanijai buvo tik slogus pretekstas norint užglaistyti pinigų troškimą, kurį patenkinti galėjo projekto pritraukimas į Jungtinių Valstijų rinką.
Ir krepšinio Eurolyga, ir futbolo Superlyga pavyzdį ėmė iš JAV. Kol pirmiems permainos buvo būtinos norint kelti klubų pajamas ir sukurti konkurencingesnę terpę, futbolui amerikietiškos permainos būtų perteklinės.
Sukergti dvi skirtingas sporto kultūras – ne išeitis. Superlyga kūrėjų akyse buvo lyg NBA ar NFL formatu sukurtas produktas, leidžiantis šiek tiek varijuoti klubais kiekvieną sezoną.
Kol JAV tokie čempionatų variantai skaičiuoja šimtus metų, Europoje Superlygos palaiminimas būtų ne padidinęs konkurenciją, koks ir buvo steigėjų tikslas, o visiškai ją sunaikinęs.
Sudėtingai kiekvieną sezoną strategijas rezgantys kuklesni futbolo klubai būtų palikti prie suskilusios geldos – jų triūsas be galimybės pakutenti padus stipriausiems nueitų perniek. Tik netikėtumai populiarina bet kurį sportą, o Superlyga netikėtumo galimybę likusiems klubams būtų praktiškai nubraukusi.
„Man patinka konkurencingasis futbolo elementas. Man patinka tai, kad Londono „West Ham“ kitą sezoną galbūt žais Čempionų lygoje, jokių problemų. Nenorėčiau, kad jie žaistų, nes mes norime ten būti, tačiau man patinka tai, jog jie turi šansą“, – teigė „Liverpool“ strategas Jurgenas Kloppas.
Tokioje gausybėje futbolo klubų, piramidžių bei valstybių, Superlygos įžengimas būtų sugriovęs mažųjų ekipų viltis svajoti.
Vis tik šią savaitę futbolo bendruomenę pirmą kartą išvydome kaip niekad vieningą. Nesvarbu, kokio mastelio klubo fanai tai būtų, visi suprato žalą, kuria Superlyga pavaišintų Europą.
Ir raudoni, ir mėlyni sirgaliai susijungė į puolimo bangą prieš didžiuosius Europos banginius ir šiems beliko netrukus atsisakyti savo planų ir net postų – „Manchester United“ vicepirmininkas Edas Woodwardas paskelbė paliksiantis savo poziciją sezono pabaigoje, užuominos sklando ir apie „Juventus“ direktoriaus Andrea Agnelli pasitraukimą.
Be abejo, fanų akys vis dar yra nukreiptos į amerikiečius Anglijoje – sirgaliai reikalauja „Manchester United“ savininkės Glazerių šeimos, „Arsenal“ valdančio Stano Kroenke ir „Liverpool“ savininkės „Fenway Sports Group“ galvų.
Futbolo pasaulis praktiškai neabejoja, jog būtent šios trys organizacijos Anglijoje užvirė košę dėl Superlygos – iš JAV kilę savininkai jau buvo pažįstami su sėkmingais sporto lygų modeliais už Atlanto ir tikėjosi suburti šešių klubų kompaniją britų salyne bei prisikrauti kišenes.
15 Superlygos komandų būtų išsidalinusios 3,5 milijardo eurų, kuriuos lygai suteiktų JAV investicinis bankas „JP Morgan“, kaip pranešė „Reuters“.
Deja, projektas bent kuriam laikui nuguls atgal į stalčių – vienas po kito klubai, jausdami spaudimą iš sirgalių, išplatino žinutes apie pasitraukimą iš lygos savaitės pradžioje ir, vargu, ar kada nors norės į ją sugrįžti.
Vis tik panašų turnyro modelį gausime jau netrukus – nuo 2024/25 m. sezono UEFA Čempionų lyga žengs į naują turnyro formatą – 36 klubai, lygos principas ir 100-u daugiau rungtynių negu įprastai.
Komandos į turnyrą galės patekti net ir ne sportiniu principu – du klubai, neprasibrovę į turnyrą per vietinius čempionatus, užsitikrins kvalifikaciją pagal UEFA koeficientą. Šį sezoną tokios dvi ekipos būtų Londono „Arsenal“ ir „Tottenham“.
Pelno ištroškusius šių klubų savininkus toks formatas turėtų patenkinti – belieka viltis, jog Superlygos vardo daugiau antraštėse neišvysime.
Tekstas: Lauryno Puikio
Nuotraukos: Scanpix
D. Kutkaitė: „Meninė gimnastika populiari, nes jungia grožį, koordinaciją ir sportą“