Daugkartinė Europos ir pasaulio šunų kinkinių čempionatų nugalėtoja ir prizininkė Indrė Daujotienė kasmet garsina savo šalį šioje vis dar gana egzotiškai skambančioje, bet itin sparčiai populiarėjančioje sporto šakoje.
Tiek rudens, tiek žiemos varžybose pergales skinanti lietuvė džiaugiasi, kad po pandemijos viskas grįžo į įprastas vėžes, o didžiausią nuostabą kelia labai smarkiai augantis sportininkų lygis.
Įdomu tai, kad I. Daujotienė šunų kinkinių sportu susidomėjo gana atsitiktinai. Ji su vyru yra vilniečiai, tačiau dėl žirgų nusprendė persikelti gyventi į Kernavę.
„Nuo vaikystės mane traukė gamta ir įvairūs gyvūnai. Kai nusipirkome vienkiemį, nusprendėme, kad reikia ir šuns. Taip atsitiko, kad mūsų pirmas šuo apsaugai tapo Sibiro haskis. Tai tas pats gražuolis, kuris dažnai būna filmuose. Mes nieko nežinojome ir supratome, kad nusipirkome šunį ne tam, kam norėjome“, – šypsojosi I. Daujotienė.
Tai tebuvo pradžia. Vėliau atsirado antras šuo, juos pradėta kinkyti. Natūraliai gimė planas – vasaromis jodinėti žirgais po miškus, o žiemą galima judėti šunų kinkiniais.
„Taip turime aktyvų gyvenimą visus metus, – teigė I. Daujotienė. – Dabar, Kernavės seniūnijoje gyvenant jau 17-us metus, pirmųjų Sibiro haskių jau nebeturime, tačiau turime 25 šunis.“
Taip po truputį žirgų auginimas baigėsi, o šunų kinkinių sportas tapo jau ne tik pramoga, o ir rimtu užsiėmimu. Su savo komanda I. Daujotienė pradėjo dalyvauti visose svarbiausiose Europos bei pasaulio varžybose ir ėmė skinti apdovanojimus savo šaliai.
„Pasiruošimui varžyboms nereikia jokių ypatingų sąlygų. Tereikia miško keliukų. Nereikia trenerių, specialių aikštynų. Žinoma, pagal pasirinktą rungtį reikia atitinkamo vežimėlio arba žiemą – rogių. Įranga yra būtina, bet daugiau jokių poreikių nėra. Čia yra gana paprasta. Turint gerus šunis, galima gyventi bet kur ir siekti aukštų rezultatų. Žinoma, reikia ir didelio noro“, – pabrėžė I. Daujotienė.
Šviežiausias I. Daujotienės pasiekimas – lapkričio viduryje Vokietijoje vykusiame IFSS Europos šunų kinkinių čempionate iškovotas sidabro medalis keturių šunų kinkinių rungtyje.
„Rezultatu esu patenkinta. Šiek tiek gaila, kad nepavyko apginti čempionės titulo, iškovoto 2018 metais, bet man didelį įspūdį paliko neįtikėtinas dalyvių skaičius bei fantastiškai pakilęs lygis. Per COVID-19 pandemiją, kai daugelis varžybų buvo atšaukta, dalis lietuvių tiesiog nebesportuoja, o kitos Europos šalys tuo metu treniravosi ir ruošėsi naujiems startams. Lygis tapo neįtikėtinai aukštas“, – pasakojo I. Daujotienė.
Nors dar pakankamai keista, bet šunų kinkinių sportą atranda vis daugiau žinomų vardų. Varžybose pradeda dalyvauti profesionalūs bėgikai ar kitų sporto šakų atstovai. Šunų kinkinių rungtyje bėgte sidabrą pelnė iki šiol profesionaliai sportuojantis Čekijos penkiakovininkas.
Šunų kinkinių sporte yra įvairiausios disciplinos. Galima rinktis keturių, šešių arba aštuonių šunų kinkinių rungtis, taip pat yra bėgiko ir šuns, paspirtukininko ir šuns bei dviratininko ir šuns rungtys.
„Kadangi nesu labai sunki ar didelė, tai su šešiais šunimis, kuriuos šiuo metu turiu, bijočiau vykti į varžybas. Apie aštuonis net nekalbu. Tiesiog jaučiuosi per silpna, kad juos suvaldyčiau. Pasirinkau optimalų variantą – keturių šunų kinkinius, kur tą riziką dar valdau. Man tai yra limitas, kai aš dar jaučiuosi tvirtai bei drąsiai“, – sakė ji.
Įdomus faktas – I. Daujotienė Europos čempionate tarp kinkinių disciplinų tapo vienintele prizininke moterimi. Ji sako, kad vyrai sudaro didžiąją šunų kinkinių varžybų dalyvių dalį, ypač – didesniuose kinkiniuose. Beje, minėtame Europos čempionate, aštuonių šunų kinkinių klasėje bronzą pelnė kitas lietuvis Hubertas Bliujus.
Dar viena priežastis, kodėl I. Daujotienė orientuojasi į keturių šunų rungtį – galimybė auginti ir turėti pakankamai aukšto lygio šunis. Ji neslepia, kad šiuo metu turi tik keturis atitinkamo lygio šunis, o dar vienai kalytei tik prieš pat čempionatą sukako 18 mėnesių – minimalus amžius Europos čempionato dalyviams.
Didžiąją dalį šunų I. Daujotienė veisia pati, tik retsykiais yra įsigyjamas vienas ar kitas šuo iš užsienio. Ji pastebi, kad neretai tų šunų, kurie patys anksčiau dalyvaudavo varžybose, palikuonys pasieka ne prastesnius ar net dar geresnius rezultatus nei jų tėvai.
Kalbėdama apie šunų kinkinių sporto rungtis, I. Daujotienė pabrėžia, jog bėgiko, paspirtukininko ir dviratininko disciplinose didesnę įtaką turi pats sportininkas. Tuo tarpu kinkiniuose jau didžiąją dalį darbo atlieka šunys.
Žiemą taip pat vyksta šunų kinkinių varžybos. Čia yra slidininko ir šuns rungtis bei keletas kinkinių su rogėmis disciplinų. I. Daujotienė sausio mėnesį bus vienintelė Lietuvos atstovė, dalyvausianti pasaulio čempionate Prancūzijos Alpėse. Tikimės, kad ji su savo keturiais šaunuoliais keturkojais vėl pradžiugins mus sėkmingais rezultatais.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Lietuvos šunų kinkinių sporto federacijos
„Sportland“ darbuotoja A. Andriukaitytė džiaugiasi galimybe nepabėgti iš savo karjeros kelio