Studijuoti į Vokietiją persikėlusi stalo tenisininkė K. Riliškytė: „Sporto dėka esu išsiugdžiusi discipliną“

Stalo tenisininkė Kornelija Riliškytė dar būdama 13-os metų tapo Lietuvos vicečempione. Dabar ji yra penkis kart iš eilės Lietuvos čempionė, o jos sesė dvynė Emilija Riliškytė taip pat yra nuolatinė Lietuvos pirmenybių prizininkė.

„Mane ir sesę į stalo tenisą atvedė mama. Tai buvo pirma mūsų išbandyta sporto šaka, kuri iškart prilipo. Pradžioje tikrai negalvojau ir nemaniau, kad ji taps tokia didele mano gyvenimo dalimi, kokia yra šiandien“, – prisipažino K. Riliškytė.

K. Riliškytė, būdama 13 metų, debiutavo ir Lietuvos moterų rinktinėje. Nuo to laiko prabėgo septyneri metai. Sportininkė neslepia, kad per tuos metus daug kas keitėsi.

„Su laiku atsirado daugiau galimybių, finansavimo. Nuo 13 metų sėmiausi patirties iš suaugusių Europos ir pasaulio čempionatuose, atsirado daugiau sparingo partnerių. Žinoma, dėl to kilo ir treniruočių kokybė. Nuo 2014 metų su sese dalyvavome Europos talentų stovyklose, kurios beveik kas mėnesį vykdavo skirtingose Europos šalyse su stipriausiais to meto žemyno žaidėjais“, – pasakojo K. Riliškytė.

Ji džiaugiasi, kad visą karjerą treniruojasi su savo trenere – buvusia tituluota Lietuvos žaidėja Jolanta Prūsiene.

„Esu be galo dėkinga savo trenerei, nes ji man įskiepijo meilę šiai sporto šakai. Žinau, kad su kitu treneriu nebūčiau ten, kur esu šiandien kaip sportininkė ir kaip žmogus. Tikrai buvo sudarytos visos galimybės ir sąlygos tobulėjimui. Dėl to ir aplinkinių lūkesčiai augo su jais“, – neslėpė stalo tenisininkė.

Visgi prasibrauti į Europos ar pasaulio elitą nėra lengva. Pasiekus tam tikrą lygį stalo tenisininkės susiduria su ta pačia problema, kuri kamuoja ir daugelio kitų sporto šakų atstovus Lietuvoje.

„Bendrai kalbant, trūksta lygio. Norint varžytis aukščiausiame lygyje, reikia bent kartą į du-tris mėnesius surengti treniruočių stovyklas, nuolat dalyvauti varžybose. Taip pat reikia ir disciplinos, kurios, manau, tikrai  trūksta mūsų šalies sportininkams. Pagrindas – finansavimas, nes visgi nesame nei Vokietija, nei Prancūzija, kurių žaidėjai gauna didelius valstybinius finansavimus. Nedirbame atskirai su fizinio rengimo treneriais bei psichologais, kurie, be abejonės, prisideda prie sportininko tobulėjimo“, – vardino K. Riliškytė.

Praėjusiais metais K. Riliškytė buvo priversta laikinai nutraukti darbą su J. Prūsiene. To priežastis – sportininkė išvyko studijuoti į Vokietiją ir ten derino mokslą bei sportą. Po pirmųjų metų Vokietijoje lietuvė džiaugėsi sprendimu palikti Lietuvą.

„Manau, kad tai vienas geresnių priimtų sprendimų. Mokausi tikrai aukštame lygyje ir esu rami dėl savo akademinės ateities. Nuo mažens teko derinti mokslą su sportu, todėl žinau, dėl ko tą darau ir ką dėl to tenka aukoti. Visus egzaminus išlaikiau geriausiais įvertinimais, todėl dar kartą džiaugiuosi ir didžiuojuosi savimi, kad man niekada sportas nemaišė mokslams, netgi atvirkščiai – sporto dėka esu išsiugdžius discipliną, kuri privertė susidėlioti prioritetus“, – mintimis dalinosi K. Riliškytė.

Pasak jos, Vokietija turi daug centrų, skirtų stalo tenisui su treniruočių programomis, keliais treneriais, vedančiais užsiėmimus. Viskas daug paprasčiau ir dėl to, kad kiekvienam mieste galima rasti gero lygio treniruočių partnerių. Susidomėjimas stalo tenisu taip pat yra didesnis, todėl ir lygis atitinkamai aukštesnis.

„Žinoma, žaidėjų lygiai skiriasi. Tarkime Brėmene nėra aukšto lygio žaidėjų grupės, čia daugiausiai sportuoja mėgėjai, tačiau Diuseldorfas turi be proto gerą centrą ir geras sąlygas, kur treniruojasi stipriausi Vokietijos stalo tenisininkai kartu su kitais Europos profesionaliais tenisininkais“, – atskleidė K. Riliškytė.

Lietuvos sportininkė sutinka, kad jos žaidime yra momentų, kuriuos tikrai reikia tobulinti ir treniruoti. Tą ji ir stengiasi daryti.

„Stengiuosi taisyti klaidas, stiprinti savo stipriąsias puses, visgi tobulų žaidėju nėra, visi turi savo silpnųjų pusių. Sunkiausia dalis yra ta, kad nuolatos privalai su savimi dirbti, tiek salėje, tiek išėjusi iš jos. Kiekvienoje treniruotėje atiduoti visą save nėra lengva, o po pralaimėjimų rasti motyvacijos, pozityvo ir jėgų bei pasiimti naudos iš tos nesėkmės taip pat. Stabilumas privalo būti, tačiau tą pastovumą nėra lengva išlaikyti. Be to, esu perfekcionistė, pati sau išsikeliu lūkesčius, dėl kurių kartais nepavyksta rasti pozityvių dalykų mažuose dalykuose. Man visada norisi geriau nei yra dabar, kartais pastatau save į tokias situacijas, kad paskui pati nuo to kenčiu“, – prisipažino K. Riliškytė.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Renato Mizero