Viktorija Senkutė – žinoma Lietuvos sportininkė, spėjusi pasižymėti net dvejose olimpinėse sporto šakose. Po aktyvios vaikystės ji atrado save irklavime. Visgi po keleto metų ji nusprendė palikti šį sportą ir pereiti prie dviračių sporto. Vos per porą metų ji spėjo sudalyvauti Europos irklavimo ir plento dviračių čempionatuose.
Nors dviračių plento lenktynėse Lietuvoje dar pernai V. Senkutė iškovojo ne vieną prizinę vietą, netrukus ji suprato, kad tikrasis pašaukimas yra irklavimas.
„Sportlandmagazine.lt“ iš Trakų kilusi V. Senkutė papasakojo apie savo meilę sportui, ryšį su dviračiais bei valtimis ir didžiausią svajonę.
Kaip tavo gyvenime atsirado sportas?
Vaikystėje buvau labai aktyvus vaikas ir visuomet turėjau kalnus energijos. Tik neturėjau kur ją nukrepti. Bandžiau lankyti įvairius sporto būrelius, tačiau joks sportas pernelyg neprilipo, o ir pasirinkimas Trakuose nebuvo didelis – lankiau ir futbolą, ir lengvąją atletiką, ir tinklinį. Negalėjau sau leisti sportuoti Vilniuje, tad tuo pasirinkimas ir baigėsi.
Apie irklavimą negalėjo būti kalbos – mama visą laiką sakė, kad tai yra vyriškas ir labai sunkus sportas, nes mano tėtis buvo irkluotojas ir ji visą treniruočių procesą matė savomis akimis. Vasaromis mėgdavau važinėtis dviračiu, dalyvaudavau Trakų miesto šventės dviračių varžybose, vis dar turiu medalių iš ten (šypsosi, – red. past.).
Tuomet 3-4 metus nieko nesportavau ir kai man jau buvo 15 metų, gavau pasiūlymą palaikyti valtis Lietuvos irklavimo čempionate. Tris dienas teko laikyti valtį pačiai Donatai Karalienei ir man Donata neatrodė nė trupučio vyriška. Pasirodė, kad visiems labai smagu irkluoti. Būtent tuomet pirmą kartą pradėjau sportuoti rimčiau.
Kuo tave sužavėjo irklavimas?
Irklavimas mane sudomino tuo, kad tai atrodė labai techniškas ir daug pastangų reikalaujantis sportas. Kai pranešiau tuometiniams draugams, kad bandysiu irkluoti, visi tik juokėsi. Manau, jog tai ir buvo didžiausias variklis – iššūkis pačiai sau. Be to, visos irkluotojos atrodė labai atletiškos, aš irgi norėjau tokia būti (šypsosi, – red. past.).
Labiausiai patinka komandiškumas ir pats procesas – sunkios treniruotės, tikslo siekimas, o sunkiausia yra priimti situacijas, kai ne viskas pavyksta taip, kaip tikiesi. Visgi nors tai ir sunku, vis tiek kažkaip atsitiesi ir judi toliau.
Praėjusiais metais karjera persikėlė ant dviračių. Kas nutiko?
2020 metais, kai pasaulį sustabdė koronavirusas ir buvo atšauktos visos irklavimo varžybos, teko ieškoti alternatyvių sporto šakų, kuriomis galėtume užsiimti visi atskirai. Aš pradėjau bėgioti, o vėliau, kolegų paskatinta, įsigijau ir pirmąjį savo plentinį dviratį. Jau per pirmąsias treniruotes su komandos vaikinais, jie pradėjo juokauti, kad dviratis man sekasi geriau nei irklavimas. Aš, aišku, per daug nesidžiaugiau jų šiuo pasisakymu, nes labiau už viską norėjau būti gera irkluotoja.
2020 metais turėjau ir du stresinius šonkaulio lūžius, per kuriuos negalėjau irkluoti ir teko praleisti vieninteles varžybas – Europos čempionatą, tačiau bandžiau varžybų jaudulio ieškoti triatlono varžybose ir ten visai gerai sekėsi. 2021 metais visą dėmesį skyriau irklavimui, tačiau vienvietėje sekėsi prastai, po Europos čempionate užimtos 10 vietos tuometinės irklavimo federacijos sprendimas buvo manęs neberemti ir turėjau tęsti pasiruošimą savarankiškai.
Dar bandžiau taip ir daryti, tačiau jaučiausi stipriai perdegusi psichologiškai ir irklavimas visiškai nebeteikė džiaugsmo. Tuomet vis daugiau irklavimo treniruočių pakeitė treniruotės plente ir pradėjau ruoštis plento taurės varžyboms, kuriose dalyvavau vasarą, kol galiausiai mano drauge Olivija Baleišytė įkalbėjo pasitarti su moterų rinktinės treneriu ir išbandyti jėgas varžybose Lenkijoje. Vėliau Lietuvos čempionate atskiro starto lenktynėse buvau antra, kas leido man išvažiuoti į dviračių plento Europos čempionatą.
Kas buvo sunkiausia dviračių sporte?
Sunkiausia buvo važiuoti grupines lenktynes su elitinėmis sportininkėmis bei leistis nuo aukštų kalnų, nes labai bijojau nukristi (šypsosi, – red. past.). Kartą treniruotėje mane net nutrenkė mašina, užkirtusi kelią. Ta baimė tik dar labiau sustiprėjo, todėl jaučiu didelę pagarbą dviratininkams, kurie kasdien, išvažiuodami treniruotis, realiai rizikuoja savo sveikata, nes kelyje automobilių kontroliuoti negalime.
Tačiau dviračių sportas žavus tuo, kad treniruotės yra labai ilgos, nuolat keičiasi vaizdai, galima tyrinėti savo ir kitas šalis. Treniruotės leidžia pamatyti tai, kas dar neatrasta. Taip pat galima važiuoti su grupe draugų, o ypač smagu važiuoti su komanda – šiuo metu priklausau „Colibri Cycling“.
Kodėl grįžai prie irklavimo ir kokius tikslus keli čia?
Mano didžiausias tikslas yra olimpinės žaidynės, o iki Paryžiaus olimpiados liko visai nedaug. Dalyvavimas Europos dviračių plento čempionate leido suprasti, kad esu labai toli nuo Paryžiaus dviračių sporte. Dėl to grįžau į irklavimą prieš pat 2022 metus.
Buvo tikrai sunku fiziškai, bet psichologiškai buvau daug geresnės būklės. Norėjau irkluoti, kas leido greitai sugrįžti. Man svajonė yra Paryžiaus olimpinės žaidynės ir noriu ten ne tik sudalyvauti, bet ir gerai pasirodyti. Tikiu, kad su savo šeimos, draugų bei irklavimo kolegų palaikymu taip ir bus.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Manto Stankevičiaus
Mažasis futbolas – sparčiai populiarėjanti sportas, viliojantis ir žinomus profesionalus