Sportas užkoduotas genuose

Būdama maža Gabija Meškonytė atkakliai stengdavosi pataikyti į žaislinį krepšį. Vėl ir vėl, rodos, niekaip nepavargdama. Ūgtelėjusi pradėjo zyzti, kad norėtų lankyti krepšinio treniruotes, nors mama, buvusi krepšininkė Gintarė Grikštaitė, tam priešinosi. Tik tėtis, žinomas komentatorius Tautvydas Meškonis, buvo neutralus ir kartais pasiimdavo dukterį į aikštę pažaisti krepšinio. Dabar Gabija – viena perspektyviausių Lietuvos krepšininkių, tikinti, kad dar vaikystėje rado savo kelią.

G. Meškonytė, galima sakyti, užaugo krepšinio salėse. Nors jai gimus mama G. Grikštaitė, buvusi legendinės Vilniaus „Kibirkšties“ puolėja, jau buvo baigusi krepšininkės karjerą, krepšinis vis tiek liko jos gyvenime. Tik kitu pavidalu – ji tapo komentatore.

Todėl kone kaskart, kai mamai reikėdavo komentuoti moterų krepšinio rungtynes, į salę eidavo ir Gabija. Senelis Vaclovas Grikštas – irgi buvęs krepšininkas. Tėtis T. Meškonis iki šiol mėgėjiškai žaidžia krepšinį, nors dažniausiai komentuoja futbolą.

„Žiūrėti krepšinio eidavau kone kas savaitę. Grįžusi namie bandydavau atkartoti judesius, įsivaizduodavau, kaip pati žaidžiu tose salėse, kaip metu, kaip pataikau. Krepšinio mano vaikystėje buvo tikrai daug. Jei tėvai dirbdavo ar negalėdavau su mama nueiti į salę, krepšinį per televizorių žiūrėdavome su seneliu“, – pasakojo G. Meškonytė.

Tad visiškai natūraliai ji pasirinko krepšinio treniruotes. Juolab, kad penkeriais metais vyresnė pusseserė jau lankė Vilniaus krepšinio mokyklą. Tačiau pirmiausia reikėjo įveikti mamos pasipriešinimą. Pati dėl sveikatos bėdų palikusi krepšinio aikštę ir pasukusi į žurnalistiką ir komentavimą, G. Grikštaitė nelinkėjo dukteriai krepšininkės likimo.

„Sportuoti pradėjau nuo plaukimo, paskui lankiau gimnastiką, bet vis tiek galiausiai atsidūriau krepšinyje, – šypsosi dabar irgi Vilniaus „Kibirkštyje“, kurioje praėjusiame amžiuje žibėjo jos motina, žaidžianti G. Meškonytė. – Mama porą metų atkalbinėjo, prašė nesirinkti krepšinio, bet viskas mano gyvenime sukosi tik aplink jį. Tad išprašiau, kad leistų bent porą kartų per savaitę nueiti, kol galiausiai mečiau kitus užsiėmimus ir likau tik krepšinyje.“

Uždarbis – telefonui ir šuniui

Gabija džiaugiasi kiekviena aikštėje praleidžiama minute. „Jai reikia žaidimo su kamuoliu. Tai ir nuostabiausia – aikštėje ji nedirba, ji žaidžia ir mėgaujasi. Bet jei nepasiseka, tuomet visiems aplinkui būna labai sunku“, – dar prieš kelerius metus, pasakodama apie talentingą dukterį, išdavė jos mama G. Grikštaitė.

Kartą, atstovaudama Vytauto Didžiojo gimnazijai, visus 63 taškus per rungtynes komandai pelnė viena Gabija. „Laimėjome, regis, 63:61. Kūno kultūros mokytojas sakė imtis iniciatyvos, nes kitoms nesisekė, tad ir ėmiausi“, – pasakojo G. Meškonytė.

Talentingą 182 cm ūgio puolėją netruko pastebėti moterų komandų treneriai. Penkiolikos ji debiutavo Lietuvos moterų krepšinio lygoje – tapo Vilniaus „Jaunųjų talentų“ puolėja, o po poros sezonų persikėlė į „Kibirkštį“. Šiai atstovauja jau trečią sezoną ir yra viena jos lyderių.

Užpernai rudenį G. Meškonytė buvo pakviesta ir į Lietuvos moterų krepšinio rinktinę.

Dar žaisdama „Jaunuosiuose talentuose“ talentinga krepšininkė užsidirbo pirmąjį atlyginimą. Tiesa, pinigai buvo nedideli, mokami kaip stipendija, tačiau paauglė tąsyk pirmąsyk pasijuto savarankiška ir, neklausdama tėvų leidimo, už tuos pinigus nusipirko išsvajotąjį „iPhone“.

Laimėjusi 1×1 turnyrą Gabija irgi gavo pinigų, už kuriuos įsigijo Maltos bišoną Mažių. Mama priešinosi dar vienam augintiniui namuose, kuriuose jau augo katė, tačiau dabar Mažius – itin geras ne tik Gabijos, bet ir jos mamos draugas.

Ir sirgaliai, ir kritikai

Ištikimiausi Gabijos sirgaliai, neabejotinai, – tėvai ir senelis. Drauge jie – ir teisingiausi kritikai.

„Senelis ar pusseserė mane visada stengiasi tik pagirti. O tėvai kaip tik pasako ir pastabų, nes abu supranta krepšinį“, – pasakojo G. Meškonytė.

Gabijos mama G. Grikštaitė profesionaliai žaidė, kai duktė dar buvo negimusi, tad ši nematė jos žaidžiančios. Ir vaizdo įrašų beveik nelikę – tik nublukusios nuotraukos. 187 cm ūgio G. Grikštaitė žaidė lengvąja ar sunkiąja puolėja, penkiais centimetrais žemesnė duktė yra atakuojančioji gynėja ar lengvoji puolėja.

„Kartais su mama pasikalbame apie tuos laikus, kai ji pati dar žaidė. Tada viskas buvo kitaip. Labiausiai stebina pasakojimai apie tai, kad penkiolikametės krepšininkės vienos skrisdavo į Rusiją, SSRS rinktinę, vienos pačios didmiestyje ieškodavo, kur yra treniruočių bazės. Gal dėl to jos anksti subrendo. Dabar mums viskas paprasčiau: atveža, paima, apgyvendina“, – lygino G. Meškonytė.

Mama Gabijai yra artimiausias žmogus, kuriam išpasakoja ir daugelį savo paslapčių. Tačiau, jei reikia, mama ir griežtesnį žodį pasako. Atskirai gyvenantis tėtis T. Meškonis – labiau draugas, su kuriuo smagu leisti laiką ir daryti mažas nuodėmes, kai mama nemato.

Ne darbas, o malonumas

Nors iš dalies pasirinko mamos kelią – krepšinį, studijuoti Gabija vis dėlto nutarė ne žurnalistiką, kurioje sukasi abu tėvai. Vilniaus Gedimino technikos universitete G. Meškonytė studijuoja finansų inžineriją.

„Turėjau minčių apie žurnalistikos studijas, – neneigė žinoma krepšininkė. – Bet nutariau, kad šeimoje užtenka dviejų žurnalistų. Juolab, pamaniau, kad kitoje šalyje būtų sunku dirbti žurnalistu. Todėl pasirinkau tokias studijas, kur reikia mokėti matematiką. Ir man tai labai įdomu.“

Gabija apsisprendė kol kas likti Lietuvoje ir nesirinkti studijų JAV, nors tėvai ir labai skatino ten vykti.

„Amerika – kaip loterija: gali būti labai gerai, o gali būti niekam nereikalingas“, – įsitikinusi G. Meškonytė.

Jos tikslas – krepšinio aikštėje būti reikalingai. Žaisti iki nukritimo. „Taip, žaisdama aš dabar gaunu pinigų, tad, galima sakyti, tai mano darbas. Bet ne! Vis dėlto tai joks darbas. Tai tiesiog malonumas“, – tvirtino viena perspektyviausių Lietuvos krepšininkių.

Susipažink su Gabija Meškonyte

Tekstas: Birutė Pakėnaitė
Nuotraukos: Alfredas Pliadis, Augustas Četkauskas