Burlentės 28-erių kauniečiui Juozui Bernotui – ir darbas, ir hobis, ir apskritai gyvenimo būdas. Dvejų olimpinių žaidynių dalyvis tikina, kad sportas nėra loterija – čia pergalės pasiekiamos sunkaus ir ilgo darbo, užsispyrimo bei užsibrėžtų tikslų siekimo dėka.
Buriavimas buvo užkoduotas J. Bernoto genuose, mat buriavo abu Juozo tėvai. Ir šiuo metu jo treneris yra tėvas Gintautas Bernotas.
2012 m. J. Bernotas tapo pirmuoju Lietuvos burlentininku, patekusiu į olimpines žaidynes. Londone jis iškovojo dvyliktą vietą. 2016 m. jis Lietuvai atstovavo ir Rio de Žaneire, kuriame liko 26-tas.
Būdamas 23-ejų tapote pirmuoju Lietuvos burlentininku, iškovojusiu kelialapį į olimpines žaidynes. Kaip manote, kiek šiam rezultatui pasiekti prireikė darbo, o kiek sėkmės?
Prireikė dešimties metų darbo. Sakyti, kad sportininkas kažką iškovojo ar laimėjo sėkmės dėka, yra ne tik kvaila, bet ir rodo didžiulę nepagarbą, nes viskas pasiekiama darbu. Vieni tą darbą padaro greičiau ir geriau, kiti – galbūt ne taip greitai, tačiau sportas nėra loterija.
Viename interviu teigėte, kad buriavimas yra tapęs jūsų gyvenimo būdu. Kuo galite paaiškinti tokią aistrą šiam sportui?
Sportui tenka atiduoti visą save, tačiau nepaisant to net laisvalaikiu burlentės niekur nedingsta. Labiausiai patinka plaukti jūroje tarp bangų, todėl kai tik turiu laisvo laiko ir būna tinkamos sąlygos, stoju ant burlentės.
Priminkite, kada apskritai atsistojote ant burlentės.
Buriavo abu mano tėvai, todėl ir mane nuvedė į dabartinę Kauno sporto mokyklą „Bangpūtys“. Tuomet išmokau buriuoti „Optimist“ klasės laiveliu ir nepraėjus metams lipau ant burlentės, nes norėjau daugiau greičio, daugiau ekstremalumo ir įdomumo.
Ar burlenčių sporte egzistuoja mados? Ar dalyvaudamas varžybose kreipiate dėmesį į savo stilių?
Mados labiau pasireiškia būnant ant kranto. Vandenyje svarbiausia jaustis patogiai, tačiau galima pasirinkti savo mėgstamų spalvų aprangą, priderinti ją prie inventoriaus, burės.
Esate ne tik buriuotojas, bet ir automobilių „Ford Escort“ klubo prezidentas, lenktyniaujate automobiliais, mėgstate jėgos aitvarus, važinėjate ledrogėmis. Kaip viską spėjate? Ir kuris iš šių laisvalaikio užsiėmimų artimiausias jūsų širdžiai?
Nespėju. Automobilis žiemą stovi garaže, prasivažiuoju tik šiltuoju metų laiku. Jėgos aitvaru išmokau plaukti, tačiau tuo viskas ir baigėsi, neužkabino. Stengiuosi sudalyvauti ledrogių varžybose, kai tik pasitaiko proga, bet žiemos trumpos, o aš daug laiko praleidžiu išvykose. Dabar stengiuosi koncentruotis tik į treniruotes. Prasiblaškyti kartais nulekiu į kartodromą, o vasarą – ant vandenlentės Kauno mariose.
Jūsų žmona Gilija – kineziterapeutė ir jogos instruktorė. O koks jūsų požiūris į jogą? Gal užsiimate ja drauge?
Yra labai daug jogos rūšių, tačiau Gilijos treniruotės yra unikalios. Jos treniruotės vedamos ne tik jogos pozų, bet ir kineziterapijos (gydymo judesiu) principu. Kadangi ji yra kineziterapeutė, visada padeda išspręsti nuo didelių krūvių atsiradusias problemas. Be to, jos treniruotėse nėra religijos, reikalavimų gyvenimo būdui, visi tiesiog susirenka gerai praleisti laiką ir sveikai pajudėti. Manau, klasikinė joga ne man, bet tai, ką daro mano žmona, nestatydama nieko į rėmus, man yra naudinga. Dažnai sportuojame kartu, taip pat darome ir jogos pratimus.
Kaip manote, kokia jūsų sėkmingos karjeros paslaptis?
Paslapčių čia nėra, tai sunkus ir ilgas darbas, užsispyrimas ir užsibrėžtų tikslų siekimas. Prie to labai daug prisidėjo mano tėvas – treneris Gintautas.
Augintiniai
Namie Juozui ir Gilijai draugiją palaiko du katinai: Uma, pavadinta aktorės Umos Thurman garbei, ir Jogis – jo vardo kilmė siejama su joga, kuria užsiima Juozo žmona.
Donato Katkaus atminimo burlentininkų varžybos
Tekstas: Karina Sėrikova
Nuotraukos: Vytautas Dranginis, asmeninio archyvo
Kai pirkiniai nuvilia: vienkartinės pasaulio čempionatų žvaigždės