Sakoma, kad laimingiausi tie, kurių darbas ir pomėgis sutampa. „Sportland“ parduotuvės Vilniaus „Akropolyje“ vyresnysis pardavėjas Raimundas Keršulis šią sėkmės formulę beveik ir pasirinko – didžiumą laisvalaikio jis skiria sportui, o darbe prekiauja tam skirta įranga. Kas geriau nei pats viską išbandantis pardavėjas gali patarti kad ir apie didžiausią šių dienų aktualiją – slides?
Raimundas nekantrauja išbandyti po karantino atidarytą „Liepkalnį“ ir kitas slidinėjimo trasas, nes šįmet, kaip ir daugybė kitų žiemos sporto mėgėjų, dar nespėjo pasidžiaugti šaltojo sezono malonumais.
„Sąlygos slidinėti Lietuvoje – superinės, net nepamenu, kiek metų neturėjome tiek daug sniego. Tereikia rasti kokį neužimtą kalną. Pernai slidinėti užsienyje buvau du kartus. Sykį – su darbo kolektyvu važiavome į Suomiją, po to su draugais skridome į Italiją“, – šypsosi R. Keršulis. Kadangi slidinėja nuo keturiolikos, patirties ir įgūdžių turi tiek, jog bet kur galėtų rinktis sudėtingiausią juodąją trasą: „Traumų patirti neteko, bet nesu ir visiškas savamokslis – pradėjau slidinėti su instruktoriumi. Kad ir mokiausi palyginti trumpai, bet gauti pagrindai, technika tikrai praverčia. Patarčiau pasimokyti visiems, kurie planuoja slidinėti ne vieną sezoną. Turint tvirtus pagrindus toliau galima sėkmingai tobulėti, o pradėjus kažką daryti netinkamai, paskui būna sunku visko mokytis iš naujo. Tai tinka ne tik kalbant apie slidinėjimą.“ Lengviausiai slidinėti išmoksta vaikai – jie dar neturi didelių greičio ir kritimo baimių, imlesni technikai ir augdami ją natūraliau įsisavina. „Vaikams mokytis nereikia didelių kalnų. Pradžiai pakanka Lietuvos sąlygų. Jei netingite laipioti į kalną, net nebūtina ieškoti bilieto į „Liepkalnį“ ar kokią kitą trasą. Juk pradedantieji užsienyje eina į vadinamąjį varlinyką, tą etapą galima praleisti ir pas mus“, – mano Raimundas, pernai slides kalnuose jau mainęs su snieglente. Tris dienas pasimokęs iš snieglente seniai skriejančio bičiulio, drąsiai jaustis ant jos pradėjo ir pats. „Apie techniką kalbėti negaliu, bet pradmenys, manau, jau suformuoti. Trečią dieną leidausi nuo juodosios trasos, čiuožiau nekrisdamas 70 kilometrų per valandą greičiu, tad, manau, pradžia visai nebloga. Toliau reikia lavinti įgūdžius, – pasakoja Raimundas. – Kuo skiriasi čiuožimas slidėmis ir snieglente? Slidės, mano nuomone, yra stabilesnės, lenta – žaismingesnė. Ją dažniausiai renkasi jaunimas, slidės – labiau tradicinis, vyresnių žmonių pasirinkimas.“
Raimundui labai patinka keli Austrijos, Italijos kurortai, nes ypač vertina kainos ir kokybės santykį. Be to, juos lengva pasiekti automobiliu. Didesnio biudžeto slidininkams jis pasiūlytų rinktis kažką iš Europos TOP kurortų. Pavyzdžiui, Tris Slėnius, apie kurių trasų ilgį bei grožį sklando legendos.
„Slides galima išsinuomoti, dar geriau – turėti savas, tačiau svarbiau nei jos yra nuosavi batai. Slidžių būna visokių, jas galima pasirinkti pagal poreikį – kietesnės, minkštesnės, ilgesnės, trumpesnės. Bet joms visoms tiks tie patys batai. Jei jie spaus, trins, jausite didelį diskomfortą. Batus lengva vežiotis keliaujant, jie telpa į lagaminą. Batai, mano galva, turėtų būti pirmas inventorių įsigyti norinčio žmogaus pirkinys. Jei esate pradedantysis, pakaks paprastesnių, jei entuziastingas žiemos sporto mėgėjas – galite investuoti daugiau. Batų kainos pas mus – nuo šimto iki maždaug keturių. Dabar dar ir nuolaidos – galima sutaupyti“, – šypteli Raimundas. Batų ieškančio žmogaus jis pirmiausia išklausinėtų ketinimų: kiek dažnai ir kaip intensyviai šis ruošiasi slidinėti.
Specialių batų reikia ir čiuožiant snieglente: „Tik jie yra minkštesni, lengviau pasirenkami ir pritaikomi prie pasirinktos lentos, gali būti įvairesni. Tiek slidžių, tiek snieglenčių batai tvirtinami prie lentos arba slidžių apkaustais. Slidžių ir snieglenčių apkaustai skiriasi, todėl vienos slidinėjimo priemonės batų negalima naudoti kitai. Snieglenčių apkaustai batus fiksuoja prie snieglentės diržais, o slidžių apkaustų mechanizmas „prirakina“ batą prie slidės.“
Renkantiems inventorių Raimundas pataria iškart įsigyti ne tik batus – ir šalmą. „Kalbant apie saugumą, jis turėtų būti pirmoje vietoje. Geriausi – tokie šalmai, kurie atlaiko smūgius iš įvairių krypčių ir vienodai gerai apsaugo, ar krentama šonu, ar veidu, ar – ant nugaros. Po to sektų akiniai. Jei bandėte leistis nuo kalno bent jau vidutiniu greičiu, matyt, patyrėte tą jausmą, kai neįmanoma nieko matyti, nes akys labai ašaroja?.. Sniegas gerai atspindi šviesą, tad saulėtą dieną be akinių su geru filtru praktiškai nesimato trasos reljefo, sunku pastebėti, ką apvažiuoti, kaip nusileisti. Esu slidinėjęs ir su prastais akiniais, o po to įsigijęs geresnius. Slidinėjimo kokybės ir malonumo nepalyginsi“, – patirtimi dalijasi didelis sporto mėgėjas. Ypač snieglentininkams aktualios ir kūno apsaugos – kelių, sėdmenų riešų, alkūnių, nugaros. „Pirmi kritimai mokantis čiuožti snieglente daug dažnesni ir skaudesni nei stojus ant slidžių, – patikina Raimundas. – Jei turite apsaugas, kodėl gi jų nesidėti ir slidinėjant? Tačiau čia jos naudojamos rečiau.“
Drabužių įvairovė rengiantis slidinėti – didžiulė. Svarbu kokybiškas apatinis sluoksnis, kurį dėvint kūnas, nors ir prakaituosite, bus sausas, jis neleis sušlapti ir sušalti, striukė ir kelnės – neperšlampami, neperpučiami, nevaržantys judesių. Kalbėdamas apie drabužius, Raimundas išskiria svarbius aksesuarus – pirštines, kurių termoizoliacinės savybės taip pat labai svarbios. „Dar reikalinga gera kaklaskarė. Nes kartais labai prireikia apsaugos nuo vėjo atsirandančiam tarpui tarp šalmo ir striukės. Stipriai peršalus kaklą praktiškai galima pabaigti slidinėjimo atostogas jų net neįpusėjus, – įspėja slidininkų poreikius puikiai žinantis pardavėjas. – Slidinėjimas apskritai susijęs su tam tikra rizika – kalnas, šlaitai, greičiai, kiti slidininkai. Reikia pagalvoti ir apie draudimą, ir apie mankštą prieš stojant į trasą. Tai intensyvus sportas. Bet adrenalino ir džiaugsmo jis duoda daug.“
Puspenktų metų „Sportland“ dirbantis Raimundas spėja dar ir studijuoti, ir intensyviai sportuoti. Didelę dalį jo laisvalaikio užima futbolas, ne vieną sezoną atstovauja mėgėjų lygos komandai „Žalia raudona“. Futbolo treniruotes, kaip ir vaikščiojimą į sporto klubą, dabar pristabdęs karantinas. Užtat niekas negali uždrausti bėgioti. R. Keršulis mėgsta ne pačius ilgiausius – penkių ar dešimties kilometrų krosus. „Tai – lyg kardio treniruotė, skirta formai palaikyti, per daug neapkraunant sąnarių“, – šypsosi įvairioms sporto šakoms neabejingas „Sportland“ vyresnysis pardavėjas.
Tekstas: Laimos Stundžaitės
Nuotraukos: iš asmeninio archyvo
Orientavimasis sporto slidėmis – iššūkis ir galvai, ir kūnui