Šokis – tai pozityvus bendravimas

Sakoma, šokis gali atstoti emocijų išraišką ir kūno kalbą, tačiau atrodo, kad sutuoktiniams Jurgitai (34 m.) ir Tomui (42 m.) tai yra ir pragyvenimo šaltinis. Prieš dešimt metų Jurgitos įkurta ir dabar jau abiejų sėkmingai puoselėjama šokių studija Vilniuje ir Kaune džiugina ne vieną šokiui prijaučiančią širdį ir sielą. „Šokis – tai pozityvus bendravimas ir dalijimasis teigiamomis emocijomis“, – įsitikinę šokių studijos „Šokių akademija“ šeimininkai Jurgita ir Tomas.

Jurgita pasakoja, kad jos širdyje šokis vietą rado, kai pačiai tebuvo penkeri. „Tai – neišsipildžiusi mamos svajonė, ji mane atvedė į būrelį, o vėliau visur lydėjo – konkursuose, kelionėse, įvairiuose pasirodymuose. Šoku visą gyvenimą ir dėl to esu labai laiminga“, – apie savo pažintį su šokiu pasakoja ne vieno tarptautinio ir Lietuvos sportinių šokių konkurso laureatė J. Česnavičiūtė.

Tomai, kada į tavo gyvenimą atėjo šokis?

Svetimas jis man niekada nebuvo. Dar būdamas penkiolikos šokau lietuvių liaudies šokius, kas sovietmečiu suteikė galimybę pamatyti nemažai pasaulio. Vėliau teko kiek padirbėti instruktoriumi Suomijoje, tačiau profesionalus šokėjas niekada nebuvau. Šokis man labiau pomėgis.

Jurga, kaip „Šokių akademija“ pradėjo veiklą?

2006 metais vedžiau Lietuvos televizijos šokių projektą, o ir pati šokau pirmajame. Pastebėjau, kad žmonės labai nori šokti. Viskas išėjo natūraliai. Kaune mokiau šokti dar gerokai iki projekto, po jo labai išpopuliarėjo šokiai kaip suaugusiųjų laisvalaikio leidimo būdas. Po kelerių metų nutekėjau į Vilnių, todėl labai natūraliai veikla prasiplėtė. dabar Vilniuje „Šokių akademija“ turi net keturias studijas.

Tomai, o kaip tu atsiradai „Šokių akademijoje“? Juk esi baigęs filosofijos studijas, tarptautinėse įmonėse ėjai vadovaujamas pareigas. Kas atsitiko?

Kaip minėjau, šokis man niekada nebuvo svetimas – aš mėgstu šokti. Mačiau, kaip žmona sukasi ir smagiai leidžia laiką, daro tai, kas nuoširdžiai patinka, o darbas biure turi pliusų ir minusų. Žinoma, statusas, pripažinimas, tam tikri socialiniai sluoksniai, galų gale stabilios pajamos – gerai, bet dabar nepatiriu nuolatinio streso, nebeliko tiek rūpesčių, problemų. Mano gyvenimas tapo gerokai kokybiškesnis ir sveikesnis. Baigęs darbus vienoje stambioje įmonėje mėgavausi atostogomis, o Jurgai skubiai prireikė naujo zumbos instruktoriaus. Nusprendžiau pabandyti – gal dar ir užsidirbsiu… Gavau licenciją ir jau treji metai judu, esu absoliučiai laimingas.

Taigi jau treti metai akademijai vadovaujate kartu. Programose skelbiama, kad jūsų studijoje galima šokti ir mokytis salsos, bačatos, zumbos fitness®, kitų Lotynų Amerikos šokių, pramoginių šokių, argentinietiško tango. Kaip pasidalijate?

Tomas: Pamokas vedame ne vien mes, dirba ir kiti treneriai – esame šauni komanda. Iš tiesų mes neapsiribojame šokiu, imamės įvairiausios veiklos – keliaujame, organizuojame renginius, vakarėlius.

Jurga: Na, aš daugiausia užsiimu vadyba: studijos reikalais, repeticijų tvarkaraščiais, kelionių planavimu – kas antrą savaitgalį kur nors vykstame pramogauti, ko nors naujo sužinoti, patirti. Raftingas, baidarės, parašiutai ir kitos ekstremalios pramogos – tai mėgstame mes ir mūsų šokėjai.

Prieš tai ir paskui būtinai pašokame gatvėse, paplūdimiuose, kalnuose, neseniai Austrijoje šokome ant plausto vidury ežero. Nenuobodžiaujame. Ką tik grįžome iš Ispanijos, ten rengėme stovyklą savo šokėjams – mokėmės flamenko, kitų šokių ir smagiai leidome laiką.

Retas suaugęs žmogus, ypač jei vaikystėje neturėjo nieko bendra su šokiu, gali susitvarkyti su ritmu, ką jau kalbėti apie judesio plastiką. Ar įmanoma išmokti šokti, jei tau per trisdešimt?

Abu: taip!

Tomas: Dar kūdikystėje žmogus demonstruoja ritmiškumą, nes neturi kompleksų. Tik vėliau mes apaugame įvairiais stereotipais, bet jei yra noras šokti – atsiranda ir rezultatas.

Norite pasakyti, kad pusamžiam žmogui įmanoma išmokti taisyklingų šokio žingsnių ir sušokti, na, tarkime, kad ir tango? Kiek tai gali trukti?

Jurga: Labai skirtingai. Vieniems pavysta greičiau, kitiems reikia įdėti daugiau pastangų.

Tomas: „Šokių akademijoje“ stengiamės panaikinti standartus ir klišes. Mūsų tikslas – uždegti ir įtraukti. Norime, kad šokis suvienytų visus, – nepaisant amžiaus, ūgio, svorio, sveikatos būklės ar kitų stereotipų. Šokti gali kiekvienas. Pirmas peržengtas barjeras yra ateiti, o paskui žmonės patys pajaučia – tinka ta veikla ir mūsų kompanija ar ne.

Ką žmogui suteikia šokis? Kas darosi su jo kūnu, emocijomis, kai pradeda šokti?

Tomas: Kai žmogus atsipalaiduoja ir pajunta, kad gali šokti, pradeda gamintis endorfinai – laimės hormonai, tačiau yra ir gana didelis fizinis krūvis – tai priklauso nuo šokio stiliaus. Išbūti tiesia nugara 45 ar 60 minučių – nemenkas iššūkis.

Jurga: Be to, lavėja koordinacija, atmintis, laikysena. Šokant gerinama širdies veikla – tai lyg kardiotreniruotė. Jau nekalbu apie gražėjančias kūno linijas, besiformuojančius raumenis, grakštėjančius judesius.

Kas ateina šokti? Poros ar pavieniai asmenys? Turiu omenyje, kas populiariau – šokis poroje ar grupėje?

Jurga: Vienodai populiaru. Ateina ką tik susipažinusios jaunos poros. Turime ir norinčių susipažinti – susirasti bendraminčių. Yra brandžių porų, jau užauginusių vaikus ir ketinančių kokybiškai leisti laiką kartu.

Tomas: Dažniausiai moterys būna iniciatorės, bet ne visoms pavyksta įkalbėti savo partnerius. Tuomet siūlome pamokas, kuriose galima šokti ir sportuoti po vieną (solo latino ir zumba fitness). Alternatyvų tikrai turime. Visus priimsime.

Jurga: Kartais tarp partnerių atsiranda įtampėlė, jie nesusišneka, todėl juokauju: „No partner – no problem“ („Nėra partnerio – nėra problemos“).

Ar jūsų sūnus Jurgis irgi šoka?

Jurga: Jurgis lanko gatvės šokius, kartais su tėte veda zumbos apšilimą, kartais ir į renginius esame kviečiami mokyti šokti kaip šeima, kurioje visi šoka. Tai džiugina!

Zumba treniruotė Nidoje