Paplūdimio tinklinis – žiūrovų akims viena patraukliausių sporto šakų. Jis beveik visada alsuoja vasara, o sportininkai rungtyniauja su kūną menkai dengiančiomis aprangomis. Iš šono žiūrint paplūdimio tinklininkų apranga labai paprasta – vyrai varžosi su šortais ir marškinėliais be rankovių, o moterys su maudymosi kostiumėliais. Vis dėlto yra daugybė niuansų.
„Mūsų sportas tikrai nereikalauja gausaus garderobo. Moterims iš esmės reikalingas dviejų atskirų dalių maudymosi kostiumėlis – bikinis. Tiesa, oficialiuose FIVB (Tarptautinė tinklinio federacija – red. past.) nuostatuose parašyta, kad galima žaisti ir su vientisu maudymosi kostiumu. Man su tokiu susidurti neteko, bet kai kurių šalių atstovės (pavyzdžiui, dėl religinių sumetimų) išsiskiria kiek kitokia, daugiau kūno dengiančia apranga“, – pasakojo viena geriausių Lietuvos paplūdimio tinklininkių Urtė Andriukaitytė.
Dažniausiai oficialiose varžybose viršutinės dalies drabužius tiek vyrams, tiek moterims parūpina organizatoriai. Paprastai jie būna su rėmėjų logotipais, tik skiriasi komandų spalvos. Mažesnės reikšmės varžybose vienodos uniformos dalys yra pačių sportininkų reikalas.
„Esu porą kartų gavęs netinkamus marškinėlius. Vieną sykį prašiau L dydžio marškinėlių, o gavau XXXL dydžio. Tada teko žaisti kaip su suknele, bet nieko negalėjau padaryti. Tačiau paprastai visose užsienio varžybose aprangos būna vienodos ir tos pačios įmonės, skiriasi tik emblemos“, – pridūrė Arnas Rumševičius, kartu su Luku Každailiu dalyvaujantis prestižiškiausiuose pasaulio turnyruose.
U. Andriukaitytė pabrėžė, kad dažniausiai dėl organizatorių suteikiamų aprangų problemų nekyla, nes jos yra gana universalios, o sportininkės dar gali pateikti savo pageidavimus dėl dydžių.
„Yra tekę gauti gerokai per didelius marškinėlius, visai neatitinkančius pateikto orientacinio dydžio, taip pat ir gerokai per mažus, iš visiškai netamprios medžiagos pagamintus marškinėlius, dėl kurių iš pradžių atrodė, kad net sunku kvėpuoti, – prisiminė U. Andriukaitytė. – Bet tai tik pirmas įspūdis. Po minutės jie prisitaikė prie kūno, o varžybų metu dėl viso patiriamo adrenalino aprangos detalės – mažiausias įmanomas rūpestis.“
Tuo tarpu apatine aprangos dalimi turi rūpintis patys sportininkai. Varžybų nuostatuose parašyta, kad moterų nugaros dalyje esanti apatinė uniformos pusė būtų platėjanti iš apačios į viršų ir tiesiog atitiktų viešojo dėvėjimo reikalavimus.
Taip pat reikalaujama, kad apatinė bikinio dalis būtų pagaminta iš elastinės medžiagos, geriausia – laikros („lycra“). Galimi laikros ir medvilnės ar kitos panašios sintetinės medžiagos deriniai.
„Ant šių dalyvių galima dėti rėmėjų reklamas kokio tik nori dydžio ir jas išdėstyti taip, kaip tik širdis geidžia. Nėra jokių apribojimų, tik šios uniformos dalys yra per mažos, kad jose tilptų labai daug skirtingų pavadinimų. O mes aprangas renkamės pagal nuotaiką, preferencijas, mėgstamiausias spalvas, patikimiausias įmones, abiem komandoms narėms patogiausias formas ir t.t. Tai nėra amžinas dalykas. Sezonui reikia turėti tikrai ne vieną šios uniformos dalies vienetą, o turint kelis galima patenkinti kartais išsiskiriančius norus ir prioritetus“, – aiškino U. Andriukaitytė, pastaruoju metu dažniausiai turnyruose dalyvaujanti su Vytene Vitkauskaite.
Kadangi dauguma paplūdimio tinklinio turnyrų vyksta po atviru dangumi, tenka susidurti su nenuspėjamomis oro sąlygomis. Tada dažniausiai leidžiama papildomai vilkėti termodrabužius.
„Kartais reikia parodyti gydytojo išrašą, kad galėtum žaisti su specialia apranga, taip pat daug ką gali keisti oras. Kartais tenka ir su kojinėmis žaisti. Tik tada, kai vyksta transliacijos, griežčiau kontroliuojama apranga. Bet kokiu atveju viskas priklauso nuo turnyro organizatorių“, – atkreipė dėmesį A. Rumševičius.
Kaip paaiškino U. Andriukaitytė, paplūdimio tinklininkams ir turnyrų organizatoriams žema temperatūra tokia, kai termometro stulpeliai rodo mažiau nei 15 laipsnių šilumos. Tokiu atveju sportininkams leidžiama vilkėti aptemptus, prie kūno prigludusius termomarškinėlius bei tampres, sportininkams dar geriau žinomas timpų vardu. Abu komandos nariai privalo vilkėti vienodos spalvos, modelio ir ilgio timpas.
Žaidžia ir ant sniego
Pasaulyje šiuo metu sparčiai populiarėja ir žiemą žaidžiamas sniego tinklinis, pretenduojantis tapti žiemos olimpine sporto šaka.
Pernai Austrijoje vykusiame pirmame Europos sniego tinklinio čempionate Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė iškovojo aukso medalius, o Arnas Rumševičius ir Lukas Každailis – bronzos.
Šiame sporte būtina šiltesnė apranga, bet per varžybas aprangos principas išlieka tas pats: marškinėlius suteikia organizatoriai, o viskuo kitu rūpinasi patys tinklininkai.
„Žiemą reikia apsirengti kuo šilčiau – išsitraukti iš spintos viską, ką turi. Svarbu, kad galėtum pajudėti, – juokėsi A. Rumševičius. – Žiemą dominuoja termoapranga, taip pat batai turi sukibti su sniegu.“
Tekstas: Dominykas Genevičius
Nuotraukos: Augustas Četkauskas, CEV
Padangėje mažėja žvaigždžių