Irmantė Aleliūnaitė rugpjūčio mėnesį išgyveno išties įsimintiną periodą. Europos jaunimo kalnų dviračių čempionate Šveicarijoje užėmusi 15-ą vietą, po kelių dienų ji triumfavo pasaulio jaunimo orientavimosi sporto kalnų dviračiais pirmenybėse Lenkijoje. Orientavimosi sporte ji suspindėjo ir pernai, kai tapo Europos jaunimo čempione.
Apie savo meilę sportui ir panašias, bet skirtingas sporto šakas ji papasakojo „Sportlandmagazine.lt“.
Kaip susidomėjai sportu? Kodėl būtent orientavimosi sportas ir kalnų dviračiai?
Nuo mažens visada buvau labai aktyvus vaikas – mėgdavau daug judėti. Iš kur tiksliai atsirado meilė dviračiams, negaliu atsakyti, tačiau kiek prisimenu save, visados mėgau važinėtis dviračiu. Aštuonerių metų prisijungiau prie M. Bernatonio Dviračių akademijos ir ten greitai supratau, kad tarp skirtingų dviračių sporto rungčių, noriu sportuoti kalnų dviračius.
Esu labai dėkinga akademijos trenerei Inetai Baltramiejūnaitei, kuri puikiai motyvavo šiam sportui. Orientavimosi sportas atsirado kiek vėliau. Vieną dieną mano tėtis gavo žinutę iš Romos Puišienės, kuri mane pakvietė ir pasiūlė išbandyti orientavimosi sportą. Prie mano treniravimo prisidėjo geriausios šalies orientacininkės – Gabrielė Andrašiūnienė, Vaida Reinartaitė, Ramunė Arlauskienė, o taip pat Aušra Stankevičienė. Nuo to laiko praėjo maždaug ketveri su puse metų ir aš toliau sportuoju šį sportą. Man labai patinka leisti laiką lauke, miške, taip pat patinka išbandyti save techniškai sudėtingose trasose. Esu labai dėkinga orientavimosi sporto visuomenei, kuri mane visokeriopai remia ir sudarė technines bei kitas galimybes pasiekti aukštų rezultatų.
Šiemet tapai pasaulio jaunimo orientavimosi sporto kalnų dviračiais čempione. Ar tikėjaisi? Kokios buvo emocijos po finišo?
Ne, tikrai nesitikėjau laimėti. Tai kol kas yra mano didžiausia pergalė. Šios varžybos buvo vienos ilgiausių orientavimosi varžybų, kuriose startavau. Kiek prisimenu, buvo tikrai karšta diena, bet manęs tai per daug nejaudino, nes žinau, kad su karščiu susitvarkyti moku. Taip pat savaitės pradžia buvo sudėtinga, buvau pavargusi, nes į šį čempionatą atvažiavau tiesiai iš Europos MTB XCO jaunučių čempionato kuriame taip pat pavyko iškovoti dvi 15 vietas.
Buvau labai pavargusi, dvi pirmas pasaulio čempionato dienas sekėsi labai vidutiniškai, tačiau laimei, prieš ilgos trasos startą turėjome poilsio dieną ir per ją pavyko susikaupti. Trasoje tikrai buvo vietų su dideliu takelių tinklu, bet man pavyko tose vietose labai ramiai atsižymėti punktus. Kadangi sportuoju ir dviračių sportą, tai man patinka fiziškai sudėtingos trasos. Toje trasoje netrūko smėlio, tad man tai labai padėjo. Aišku, neišvengiau klaidų, bet tiesiosiose pavykdavo atsilošti. Finišavusi labai džiaugiausi, taip pat buvau labai nustebusi, nes ilgoje trasoje per daugiau nei pusantros valandos važiavimą parodžiau sekundžių tikslumu lygiai tokį patį laiką kaip ir šveicarė, su kuria ir pasidalinome čempionių titulą.
Ar su kalnų dviračių sportu taip pat keli aukščiausius tikslus?
Taip, ten keliu irgi labai aukštus tikslus. Abi sporto šakos labai gerai papildo viena kitą. Viskas būtų gerai, tačiau problema kyla, kai reikia rinktis varžybas, kurios vyksta tuo pačiu metu. Tada tenka atsakingai svarstyti ir apsispręsti, kurioms konkrečioms varžyboms turiu teikti prioritetą. Šiuo metu skiriu vienodą dėmesį abejoms sporto šakoms. Be to, aš bandau ir kitas dviračių sporto rungtis – dviračių krosą (CX) ir plento disciplinas, pavyzdžiui, asmeninės varžybos laikui (ITT). Taip pat esu save išbandžiusi orientavimosi slidėmis disciplinoje ir praeitą žiemą iškovojau trečią vietą savo amžiaus grupėje. Stengiuosi išnaudoti kiekvieną snieguotą galimybę pasimėgauti lygumų slidėmis.
Dviračių sporte taip pat keliu aukščiausius tikslus. Lietuvoje mažoka konkurencija, todėl stengiuosi dalyvauti tarptautinėse varžybose. Mano aukščiausias pasiekimas yra Europos jaunimo olimpiniame festivalyje iškovota 10 vieta olimpinėje kalnų dviračių trasoje.
Kaip vyksta tavo treniruotės, pasiruošimas varžyboms? Ar orientavimosi treniruotės dviračiais prisideda prie kalnų dviračių?
Fizinis pasirengimas ir važiavimo dviračių technika nesiskiria abejoms sporto šakoms. Orientavimosi sportui prisideda darbas su žemėlapiu. Treniruotes darau įvairias – labai skiriasi trukmė ar intensyvumas, tačiau visada stengiuosi bent kartą į savaitę pasidaryti treniruotę su žemėlapiu. Taip pat dalyvauju orientavimosi sporto stovyklose kuriose daugiausiai patobulėju.
Važiuojant kalnų dviračiu taip pat reikia rinktis optimalią trajektoriją, kas yra kažkiek panašu į orientavimosi sportą, kur reikia rinktis optimalų maršrutą iki punkto ir reikalauja didelės koncentracijos.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: organizatorių
A. Palšytė tikisi prieš Los Andželo olimpines žaidynes pasitreniruoti naujame manieže