Vasario pabaigoje Neringoje tradiciškai organizuojama stintų gaudymo šventė „Stintapūkis“. Ir apie šventę, ir dainos žodžius „Stinta pūkis, stinta pūkis, stinta, stinta, stinta, pūkis“ dauguma esame girdėję, bet kas tas stintapūkis, vargu ar žinome. Apie unikalią tik Pamario kraštui būdingą poledinę bumbinamąją žvejybą – stintapūkį maloniai papasakojo Šilutės rajono savivaldybės Minijos kaimo seniūnaitis Jurgis Gečas.
Minija – lietuviškoji Venecija
J. Gečas Minijos kaime gyvena visą savo amžių. Tiesa, anksčiau jis vadintas Minge, tačiau po nepriklausomybės atkūrimo pervadintas. Minijos gyvenvietė neretai vadinama ir lietuviškąja Venecija, mat išsidėsčiusi abiejose Minijos upės pusėse. Šis Kuršių nerijos kurortas, įsikūręs Nemuno deltos regioniniame parke, stebina unikaliu gamtos grožiu ir archajiška atmosfera. Mingėje intensyviai plėtojamas vandens ir kaimo turizmas. Mūsų pašnekovas taip pat užsidirba iš turizmo – teikia apgyvendinimo paslaugas, nuomoja valtis. Jurgis sako, kad kaime nuolat gyvena vos penkios šeimos.
„Dvi iš šių šeimų ūkininkauja, kitos gyvena iš turizmo. Mus maitina karštis ir šaltis. Jei geras oras, šilta – turim daug turistų, jei šalta – žvejų mėgėjų. Na, o atėjus lietingam periodui būname apsemti, tada tvarkome patalpas, valtis, ruošiamės darbymečiui“, – gyvenimo ant upės kranto ypatumais dalijosi vyras.
Įkūrė žvejo muziejų
Jurgis kaime žinomas ne tik dėl to, kad yra ilgametis seniūnaitis, bet ir dėl nepaprastos veiklos, – jis renka įrankius, skirtus žvejoti senoviniu būdu – bumbinant.
„Turiu tokį nedidelį muziejuką, gal net labiau sandėlį, pilną senų žvejo įrankių ir buities rakandų. Šitą palikimą gavau iš vienos kaimynės, kuri leido pasiknisti savo šeimos sodyboje. Kai kuriuos rakandus iš Nidos žmonės padovanojo“, – apie muziejaus įkūrimo aplinkybes pasakojo J. Gečas.
Pats Jurgis save vadina žveju mėgėju. Mėgsta spiningauti, tačiau su sliekais retai terliojasi, o ir su spiningu žvejoja tik rudenį – kai darbų mažiau.
„Mano šeimoje žvejų nebuvo, tačiau nuo mažens mačiau, kaip žvejojama, tarp žvejų gyvenome, tad ir išmokau. Esu išraižęs visų mūsų kaimo žvejų vardus medinėje paties išdrožtoje 2 metrų aukščio skulptūroje, stilizuotoje šeivoje – tai tokia adata tinklams megzti. Visko mes čia prisigalvojame, gražiname savo Miniją įvairiai, žuvienę kieme verdame, žuvį rūkome – kad tik būtų patrauklesnė turistams užsukti“, – juokėsi pašnekovas.
Paprastai turistai iš Minijos traukia į Uostadvarį, Rusnę ir keliasi per marias į Nidą.
Kas ta bumbinamoji žvejyba?
Poledinė bumbinamoji stintų ir pūgžlių, tarmiškai vadinamų pūkiais, žvejyba yra unikali, pamario kraštui būdinga tradicija. Jos metu žuvys į tinklus priviliojamos bumbinant. Paprastai bumbinimą lydėdavo dainavimas.
Poledinė bumbinamoji stintų ir pūgžlių, tarmiškai vadinamų pūkiais, žvejyba yra unikali, pamario kraštui būdinga tradicija. Jos metu žuvys į tinklus priviliojamos bumbinant. Paprastai bumbinimą lydėdavo dainavimas.
„Dažniausiai stintapūkius žvejodavo kuršiai kopininkai – Kuršių nerijos gyventojai. Į žvejybą buvo keliaujama rogėmis – šlajomis. Jei žvejodavo kopininkai, rogėms tempti pakakdavo kaklininkų – specialių juostų ant pečių, mat marios arti. Na, o toliau nuo Kuršių marių gyvenę žvejai rogėms tempti arklius kinkydavo. Padargai – tinklas, ižikas, kėdutė ir kiti – buvo dedami į medinį lovį. Prie vienos rogių slidės ant dvišakių pagalių buvo taisoma 3–4 metrų ilgio ir 2 metrų aukščio burė, vadinamasis vėgelis, jį nuleisdavo ant ledo ir taip pasidarydavo užuovėją. Atvykę žvejai lede ižiku išsikirsdavo eketę. Ižikas – tai kirvis, maždaug pusantro metro ilgio kotu, 80 centimetrų ilgio geležte, skirtas ledui kirsti. Eketės reikėdavo didelės – maždaug metro pločio ir tokio pat ilgo. Pasiėmę kartį žvejai po ledu kišdavo 8 metrų ilgio tinklą. Kartį pasigamindavo iš miške rasto kuolo ant jo užmovę dvišakę. Paprastai tinklą išskleisdavo į penkias puses – tai primindavo žvaigždę. Vieną galą prie ko nors pririšdavo, kad laikytųsi. Į eketę įleisdavo 4–5 metrų ilgio pušinę (eglinę) lentą. Ant jos galo būdavo pritaisytas pagalys – kliūgė, sauganti lentą nuo skilimo. Per tą kliūgę ir bumbindavo. Taip pat ant lentos būdavo vyniojama virvė, kad toji į vandenį nesmuktų, arba jei lenta labai sausa, virvę kišdavo į vandenį, kad lenta nekiltų. Na, o bumbindavo mediniais šlėgeliais – plaktukais su metaliniais apkaustais, kopininkų vadinamais kalatūškėmis. Dar nepridūriau, kad žvejai sėdėdavo ant nedidelių kėdučių. Populiariausia dainelė – „Stinta pūkis, stinta pūkis, stinta, stinta, stinta, pūkis“. Galima išgirsti ir „Stinta, pūki, stinta, pūki, stinta, stinta, lįsk į tinklą“. Ta dainelė – graži pasaka. Iš tikrųjų tos žuvikės tiesiog labai išsigąsdavo ir nerdavo gilyn, tiesiai į tinklus. Ko dar nepapasakojau? Na taip, dar gramelis dėl šilumos priklausydavo“, – juokavo pašnekovas.
Pavykdavo pagauti iki 150 kg žuvų
Anot Jurgio, bumbindavo apie 15–20 minučių. Jei tinklas būdavo pilnas žuvų, pradėdavo skęsti prie jo pritaisyti plūdeliai.
„Paprastai per tiek laiko apie 50 kilogramų žuvų į tinklą patekdavo. Galėdavo būti ir 150 kilogramų stintų bei pūkių. Tai tokios gražios pasišiaušusios žuvikės, bado pirštus. Iš pūkių skani žuvienė išeina, o tas, kas žuvienės nenorėdavo, palikdavo pūkius ereliams lesti, mat šie naikina stintų ikrelius. Jei pasisekdavo daug žuvų pagauti, dar kartą tinklą ton vieton įkišdavo, jei ne – traukdavo 2–3 kilometrus toliau“, – pasakojo J. Gečas.
Šis akustinis žvejybos būdas buvo naudotas po 1915 metų. Iki tol vietoj lentos buvo naudojami maždaug 3 metrų ilgio basliai, juos žvejai kartu su tinklais, iškirtę 50 x 50 centimetrų dydžio eketę, įleisdavo į vandenį. Baslys horizontaliai plūduriuodavo po ledu skersai eketės. Žvejys šakėmis spustelėdavo baslį gilyn ir staigiai atleisdavo. Kildamas šis trenkdavosi į ledą iš apačios, sukeldavo garsų bildesį ir taip prikviesdavo žuvis į tinklus.
Praktikuojamas vis rečiau
Deja, stintapūkis retai praktikuojamas šiandienos žvejų.
„Kiek pasikalbu su laivų kapitonais, jie sako, kad taip dar žvejojama, bet labai retai. Iki nepriklausomybės pasitaikydavo dažniau. Dabar eketė išpjaunama benzininiu pjūklu, o stintaujama tiesiog vienai dviem dienoms paliekant tinklus. Bumbinamoji žvejyba nebent per „Stintapūkio“ šventę būna demonstruojama. Jei sveikatos bus, planuoju Marių šventėje Kintuose parodyti jaunimui, kaip bumbinama“, – tikino vyras.
Dainų šventė 2014, „Žalvarinis“, „Stinta pukis“
[alert color=”violet”]Įdomybė
Vietiniai žvejai savo rankomis sukonstruotas transporto priemones važinėti per ledą pravardžiuoja „Šumacheriais“.[/alert]
Tekstas – Karinos Sėrikovos
Nuotraukos – iš asmeninio archyvo
Sveikuolio Armino energijos šaltiniai