Baltijos ir Lietuvos čempionių titulus per pastarąjį mėnesį susigrąžinusi „Kaunas-VDU“ komanda į viršūnę grįžo su ryškiu šeimos pėdsaku. Trenerių štabe kaip ir anksčiau dirbo Vidas ir Vida Makauskai, aikštėje žaidė Eglė Makauskaitė, tačiau šįkart pagrindinės vedlės vaidmuo teko kitai figūrai.
Komandą į pergales vedė buvusi jos žaidėja, o dabar – vyriausioji trenerė Viltė Bogdanovič (Makauskaitė). Jos vedama „Kaunas-VDU“ po trejų metų pertraukos vėl tapo stipriausia Baltijos lygoje, o netrukus susigrąžino ir Lietuvos čempionių titulą.
„Man, kaip trenerei, šie du titulai – Baltijos lygos ir Lietuvos čempionės – yra tarsi ženklas, kad mūsų darbo pobūdis, kryptingumas ir pasirinktas kelias yra teisingi. Žinoma, be stipraus trenerių ir vadovų štabo to nebūtų pavykę pasiekti. Esu labai dėkinga asistentei Vidai ir vadovui Vidui už pagalbą ir supratingumą darbo klausimais viso sezono metu, nes be jų palaikymo būtų buvę labai sunku suderinti motinystę ir trenerės karjerą“, – kalbėjo V. Bogdanovič.
Pasak jos, sėkmingame sezone išskirti vieną pergalingą receptą būtų sunku: „Tikriausiai tai lėmė daug skirtingų faktorių – nuoseklus darbas, motyvacija, komandos pasitikėjimas trenerių darbu, palaikymas viena kitai ir tikėjimas bendru tikslu.“
Viltė į trenerės darbą atsinešė solidžią žaidėjos patirtį iš užsienio. Viena ryškiausių savo kartos Lietuvos tinklininkių per karjerą spėjo parungtyniauti ne tik Belgijoje, Čekijoje bei Prancūzijoje.
Praėjusį sezoną ji dar buvo trenerės asistentė, o šiemet, perėmusi vyriausiosios trenerės vaidmenį, sugrąžino „Kaunas-VDU“ į Baltijos viršūnę. Šis perėjimas iš aikštės į trenerių štabą buvo staigus, bet sėkmingas.

Šio sezono „Kaunas-VDU“ versija nuo ankstesnių skyrėsi ir pagal žaidėjų sudėtį. „Kiekvienas sezonas – tai nauja istorija ir nauji iššūkiai. Šiemet prie mūsų prisijungė net septynios naujos žaidėjos, todėl joms reikėjo gana greitai prisitaikyti. Labai džiugu, kad tai pavyko ir jau šį sezoną matėme to rezultatą“, – sakė trenerė.
Reikšminga pergalės dėlionė, kurią ji pati aiškiai išskiria, buvo žaidėjos sugrįžimas. „Viena iš svarbiausių detalių, kurios mums pritrūko tarptautinėse varžybose, buvo kėlėjos Ezgi Ozkan sugrįžimas po Naujųjų metų – jis komandai suteikė naujų jėgų ir papildomo impulso“, – aiškino trenerė.
Tai ypač ryškiai pasimatė pačiame Baltijos finale. Kaunietės ne tik laimėjo 3:1, bet ir tai padarė rungtynėse, kuriose teko grįžti iš labai nepatogios padėties pirmajame sete, o ketvirtajame atlaikyti Tartu komandos sugrįžimą.
Komandos trenerė tikslų siekė šį sezoną teko prisitaikydama ir prie dar vieno vaidmens – vadovavimo savo sesei Eglei. „Labai džiaugiuosi, kad Eglė yra šalia komandos – galiu iš jos gauti tiesioginį atgalinį ryšį apie treniruočių procesą, nebijant pasakyti kritikos. Šioje „virtuvėje“ kartu esame jau daug metų, todėl puikiai suprantame, kada reikia išlaikyti darbo etiką, o kada jau metas atsipalaiduoti ir pabūti tiesiog sesėmis“, – sakė Viltė.
Sporte sakoma, jog geras treneris yra tas, kuris nuslopina savyje buvusio žaidėjo instinktus. Viltė tame mato ir pranašumų, tačiau pripažįsta, kad vis dar jaučiasi žaidimo azartas.
„Man žaidėjos instinktas padeda geriau suprasti, kaip merginos jaučiasi aikštėje, ką jos gali galvoti, ką galėtų padaryti geriau. Gaunasi toks savotiškas dviejų vaidmenų miksas. Vis dėlto neslėpsiu – labai pasiilgstu azarto būtent būnant aikštėje. Kol kas man vis dar sunkiau būti už aikštės ribų kaip trenerei. Daugiau patirties turiu kaip žaidėja, o ne kaip trenerė, todėl kartais atrodo, kad pačiai pelnyti tašką būtų lengviau, nei rasti sprendimą, ką daryti, kai komanda patenka į duobę, kai esi už aikštelės ribų“, – kalbėjo ji.

Nuo tinklinio ji nepabėga ir grįžusi namo, kur laukia buvęs tinklininkas Jaroslavas. „Jis turi aiškią nuomonę tam tikrais klausimais, tad, žinoma, padiskutuojame. Visgi turime ir mažą dukrytę, todėl ilgai diskusijos dažniausiai neužtrunka“, – atviravo V. Bogdanovič.
Kalbėdama apie platesnį moterų tinklinio vaizdą, ji pabrėžė vieną problemą: „Kadangi nuo paskutinės moterų rinktinės praėjo jau dešimt metų, tas tarpas labai jaučiasi – trūksta žaidėjų, turinčių daugiau patirties. Jei rinktinė būtų gyvavusi visą tą laiką, manau, šiandien turėtume daugiau žaidėjų su tarptautine patirtimi. Galima sakyti, kad dalis žaidėjų karjeras baigė pačiame pike, nes Lietuvoje jau buvo pasiekusios viską, o vykti žaisti į užsienį ne visoms atrodė prasminga, kai nebuvo rinktinės, kuriai galėtum ruoštis. Todėl dabar labai tikiuosi, kad Lietuva turės vis daugiau žaidėjų, sukaupusių tarptautinės patirties.“
Kalbėdama apie jaunąsias žaidėjas, trenerė labiausiai akcentuoja papildomą darbą. „Jaunam žmogui norisi visko čia ir dabar, tačiau be papildomų pastangų nieko nebus. Viskas, ką darai šiandien, dažniausiai pasijunta tik po metų, todėl reikia valios, motyvacijos ir noro dirbti papildomai“, – sakė ji.
Dar vienas klausimas tinklinyje – santykis tarp salės ir paplūdimio. Trenerės manymu, salės tinklininkėms vasarą paplūdimį išbandyti verta, nes tai suteikia papildomos patirties ir praplečia žaidimo supratimą. „Jei pradedi sportuoti tik paplūdimyje ir neturi salės tinklinio pagrindų, ateiti į salę yra gana sudėtinga. Tačiau jei iš salės ateini į paplūdimį, tampi visai kitokiu žaidėju nei tas, kuris neturi salės įgūdžių“, – teigė V. Bogdanovič.
Tekstas: Vaidoto Januškos
Nuotraukos: Lietuvos tinklinio federacija ir Volley.ee
Inovatyvią metodiką taikantis treneris: reikia svajoti apie 4-5 sprinterius Los Andžele