Makauskų šeimoje su tinkliniu susiję visi. „Viskas prasidėjo nuo manęs“, – prisipažino buvusi tinklininkė, savo rankose šalies čempionių „Kaunas-ASU“ žaidimo gijas laikanti Vida Makauskienė. Jos pėdomis pasekė ir abi dukterys Viltė bei Eglė, o vėliau įsitraukė ir Vidos vyras.
„Mano tėvai visai nesportavo, tik tėtis šiek tiek sportu domėjosi. Turiu tris brolius. Vienas lankė karatė, kitas krepšinį, trečias rankinį. Norėjau neatsilikti, todėl pradėjau sportuoti ir aš. Iš pradžių krepšinį, vėliau – šokius. Tik būdama vienuolikos išbandžiau tinklinį – draugė įkalbėjo. Taip atsidūriau pas trenerę Zitą Jankienę ir nuo to laiko tinklinio nekeičiau į jokią sporto šaką“, – pasakojo V.Makauskienė.
Būtent trenerės Z.Jankienės tinklininkų šeimos pavyzdys vėliau ir užkrėtė Vidą. „Trenerės Z.Jankienės vyras, taip pat tinklininkas doc. V.Jankus, dažnai ateidavo į mūsų treniruotes – jie man buvo tinklininkų šeimos pavyzdys. Taip aš savo dukras irgi įtraukiau į tinklinį“, – prisipažįsta pašnekovė.
„Mama eina apšilinėti, o mes su tėčiu laukiame jos pasirodymo“, – ankstyviausią savo prisiminimą, susijusį su tinkliniu, atskleidė Viltė. Ji visuomet jautė, kad tinklinis turi kažką magiško, todėl atsispirti pagundoms pereiti į krepšinį, kurių ypač daug buvo mokantis JAV, Viltei nebuvo labai sunku.
„Trauka tinkliniui visuomet buvo labai didelė“, – prisipažino 24-erių V.Makauskaitė.
„Sportas turi didelę reikšmę mano gyvenime. Tėvai nuo mažens vesdavosi į įvairias varžybas, todėl žinojau, kad ir aš norėsiu sportuoti, – antrino Eglė ir patikino, kad su Vilte aikštelėje niekad nesijautė esą konkurentės. – Varžymosi ar konkurencijos tarp mūsų nebuvo, priešingai – viena kitą paskatindavome ar pasakydavome pastabas, kad tobulėtume sparčiau.“
Įsitraukė, kad padėtų
Paskui dukteris į tinklinį įsitraukė ir Vidas Makauskas. „Įtraukiau. Mačiau, kad jam patinka bendrauti, megzti pažintis, susitarti. Man tokie dalykai ne prie širdies, todėl papildėme vienas kitą. Taip pradėjome dirbti su rinktinėmis“, – pasakojo V.Makauskienė.
Tai nutiko prieš gerą dešimtmetį. Kaip sako pats Vidas, dėl noro padėti buksavusiai sporto šakai. Jo paties šeimoje tinklininkų nebuvo.
„Žmona trenere dirbo, dukterys ėmė žaisti, o federacija labai apgriuvusi buvo, vadyba silpna. Norėjome padėti. Paprašė padėti. Taip ir pradėjome bandyti populiarinti tinklinį Lietuvoje. Padirbėjome išties daug. Jaunių, jaunimo rinktinės buvo atkurtos. Iš pradžių visas procesas buvo susijęs su šeima, o galiausiai atkūrėme nacionalinę rinktinę ir dabar turime savo klubą“, – dėstė V.Makauskas.
Klubas pasiekė viršūnę
V.Makauskas tikino, kad nuo pat pradžių į tinklinį žiūrėjo kaip į visuomeninę veiklą. Ir kai Viltė pradėjo sportuoti, minčių, kad vieną dieną ji taps viena nacionalinės rinktinės lyderių, nebuvo.
„Minčių, kad bus galimybė žaisti rinktinėje, tuo metu nebuvo. Viskas pamažu atėjo. Niekad negyvenome iš tinklinio, negyvename ir dabar. Kai pradėjome, apėmė azartas kuo daugiau padaryti. Nacionalinės rinktinės grąžinimas tapo tikslu, bet iš pradžių nuo jaunių ir jaunimo rinktinių reikėjo pradėti“, – paaiškino V.Makauskas.
Makauskų įkurtam „Kaunas-ASU“ klubui pernai metai buvo ypatingi – kaunietės pirmą kartą tapo ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos lygos čempionėmis. Iki šiol tai nebuvo pavykę nė vienai šalies komandai. Finale „Kaunas-ASU“ 3:0 įveikė titulą gynusias estes – „Kohila VC/E-Servixe“ tinklininkes.
V.Makauskas sako, kad po sėkmingo sezono nusprendė kartelę šiek tiek nuleisti: „Per pastaruosius kelerius metus pasiekėme maksimalų rezultatą, dabar ateina eksperimentų metas. Komanda pasikeitė 70 proc., atjaunėjo. Turime viltį kažkada dalyvauti Europos taurės varžybose, bet tam reikia atitinkamo biudžeto. Lietuvos čempionate ir Baltijos lygoje artimiausius kelerius metus bandysime eksperimentuoti.“
Į simbolinį turnyro šešetą patekusi ir rezultatyviausiai finale žaidusi Viltė paliko komandą ir persikėlė į „TJ Ostrava“ klubą Čekijoje. „Norėjau naujo iššūkio sau, norėjau išbandyti save kitoje lygoje. Klubas palieka gerą įspūdį, patinka žaidėjų požiūris, darbas aikštelėje ir už jos ribų. Lygis tikrai aukštesnis nei Lietuvoje, galbūt tik Baltijos lygos prizininkės būtų pajėgios čia varžytis“, – lygino Viltė.
Į Kauno technologijos universitetą įstojusi Eglė liko „Kaunas-ASU“ gretose.
Tariasi, bet nenurodinėja
V.Makauskas sako, kad aptarimai ir pasitarimai tinklinio klausimais jų šeimoje neišvengiami, bet nepamena atvejo, kad net ir po nesėkmių tai būtų peraugę į ginčus ar nesutarimus.
„Niekad nieko ant karštųjų nebandome išspręsti, reikia išlaukti. Bet mes visuomet aptariame ir tariamės, išdėstome savo pasiūlymus“, – patikino V.Makauskas.
„Visada norisi išgirsti, kas blogai, kas gerai. Man įdomi jų nuomonė. Aš pasakau jų klaidas, jie mano“, – pridūrė V.Makauskienė.
„Kai augau su tėvais, pasišnekėdavome šiek tiek daugiau apie tai, kaip jaučiuosi, kaip sekasi, o dabar, kai gyvename atskirai, užtenka pasakyti „normaliai“ ar „nelabai“, kad suprastų, kaip jaučiuosi. Jie puikiai žino, ką reiškia mano „normaliai“ ir „nelabai“, – sakė Viltė.
Sprendimų, susijusių su dukterų karjeromis, Makauskai taip pat nereguliuoja. „Diskutuojame, aptariame, ar tai būtų naudinga, bet sprendimus pačios priima, – patikino V.Makauskas. – Vienintelį kartą įsikišome, kai Viltė buvo trečiakursė ASU studentė ir gavo labai gerą bei įdomų siūlymą žaisti Prancūzijos aukščiausiosios lygos klube. Mes labai norėjome, kad ji baigtų mokslus. Mačiau, kaip jai buvo sunku apsispręsti, tačiau ji baigė mokslus. Dabar išvyko ragauti legionierės duonos.“
Jaučia dėkingumą
Kokie didžiausi sunkumai, kai du ar trys šeimos nariai būna vienoje komandoje, sėdi ant vieno suoliuko? „Labai daug niuansų. Sunkumus supras tik tie treneriai, kurių vaikai treniruojasi pas juos pačius“, – atsidūsėjo Vida.
„Žaisti mamos komandoje tikrai sunkiau, nes keliami papildomi reikalavimai, be to, yra noras įrodyti, jog komandoje būni ne tik dėl to, kad esi trenerio vaikas“, – lygino Eglė.
„Nieko sunkaus čia neįžvelgiu – viskas sudėliota, kiekvienas žinome savo užduotis. Sportas – tai procesas, kuriame nuolat mokiniesi, nuolat tobulėji. Mes dalijamės patarimais, bet trinties nebūna“, – patikino V.Makauskas.
Viltė antrino: „Aikštelėje buvau kaip ir visos žaidėjos – turėjome tam tikras ribas. Su metais vis dažniau nepastebėdavai, kad tai tavo mama ar tėtis, pradedi jausti pagarbą kaip trenerei ir vadovui.“
Viltė ryškų tėvų indėlį mato žvelgdama ne tik į savo, bet ir daugelio tinklininkių progresą. „Mano tėvai ėmė rūpintis jaunių, jaunimo, vėliau moterų rinktine, nors niekas nenorėjo tų komandų. Tai begalinis sunkus darbas, ir jei jie nebūtų jo ėmęsi, nežinau, ar būčiau tapusi tokia žaidėja, kokia esu dabar. Esu už tai labai dėkinga“, – gerų žodžių negailėjo Viltė.
Baltijos moterų tinklinio lygos finalas
Tekstas: Julius Bliūdžius
Nuotraukos: Augustas Četkauskas, Evaldas Šemiotas
Neišgydomas diskgolfo virusas