Šaulys V. Grybė apie savo sėkmės paslaptį: „Reikia žinoti, kokiu keliu eiti“

Šaudymas į skrendančius taikinius – tai šaudymas aikštelėje iš lygiavamzdžio šautuvo smulkiais šratais į ore lekiančius dirbtinius taikinius (lėkšteles). Tai labai sena sporto šaka, nes stendinis šaudymas atsirado viduriniais amžiais Anglijoje, kuomet buvo šaudoma į balandžius. Lėkštelės pradėtos naudoti 1880 metais JAV.

Tarp pasaulyje esančių daugiau nei 10 šio sporto rungčių yra trys, kurios įtrauktos į olimpinių žaidynių programą. Tai – šaudymas apvalioje aikštelėje, šaudymas tranšėjinėje aikštelėje ir dubletų šaudymas. Daugelis žino arba pamena, kai lietuvė Daina Gudzinevičiūtė 2000 metais Sidnėjuje tapo olimpine čempione būtent stendinio šaudymo tranšėjinėje aikštelėje rungtyje.

Tačiau pasaulyje itin populiarios yra ne tik olimpinės rungtys. Štai sportingo rungtis pasižymi savo universalumu, o kai kuriose tarptautinėse varžybose susirenka virš tūkstančio dalyvių.

Nepaisant milžiniškos konkurencijos, Lietuvos vardas stendinio šaudymo pasaulyje yra žinomas. Vilnietis Virgilijus Grybė ne kartą yra patekęs į geriausių pasaulio šaulių dešimtuką, o 2019 metais planetos pirmenybėse Vengrijoje iškovojo bronzos medalį.

„Man šis sportas patinka tuo, kad čia apsiriboji tik pačiu savimi ir nereikia būti priklausomam nuo varžovų veiksmų. Todėl ir pasirinkau šią sporto šaką“, – kalbėjo V. Grybė.

Patyręs šaulys išskyrė svarbiausius skirtumus tarp olimpinių ir vienos populiariausių pasaulyje stendinio šaudymo organizacijų FITASC rungčių.

„Olimpinių rungčių taikinio diametras yra 110 mm, o sportinge taikiniai gali būti ir 60, ir 70, ir 90, ir 110 mm taikiniai. Taip pat skiriasi jų skriejimo trajektorija. Mes turime įvairiausias trajektorijas, taikinius ir įvairiausias lėkštelių spalvas. Dažnai JAV ar Anglijoje yra laikoma, kad didžiausių sportingo varžybų čempionas yra geriausias šaulys pasaulyje“, – teigė V. Grybė.

Olimpinės tranšėjinės aikštelės šaudyme vienodi taikiniai lekia iš tos pačios vietos, o šaulys taiko į tris kryptis – kairę, dešinę arba tiesiai. Šaudant iš apvalios aikštelės, taikiniai yra paleidžiami iš dviejų skirtingų „namelių“ – didžiojo ir mažojo.

V. Grybė mano, kad elitiniai sportingo šauliai dėl savo universalumo moka šaudyti absoliučiai viską. Tuo tarpu tie sportininkai, kurie susikoncentruoja vienai olimpinei rungčiai, jau prasčiau šaudo kitose rungtyse.

Kadangi sportingo varžybos dažnai trunka ne vieną dieną, sportininkams reikia ne tik gerų šaudymo įgūdžių, bet ir tinkamo psichologinio nusiteikimo.

„Šaudymo techniką ištobulinti galima gana greitai ir nėra stebuklas sugebėti pataikyti 190 ar 192 taikinius iš 200. Bet varžybos vyksta nuo dviejų iki keturių dienų, todėl daugiau pradeda lemti ne techninės savybės, o žmogaus psichologija, fizinė ištvermė. Tai yra proto žaidimas. Jeigu per treniruotes visi šauliai gali pasiekti itin aukštus rezultatus, tai per varžybas daugelis to padaryti jau negali. Reikia lavinti ne tik techniką, bet ir psichologiją, kad lemiamu momentu pavyktų susitvardyti“, – aiškino V. Grybė.

Olimpinių šaudymo į skraidančius taikinius rungčių aikštelės Lietuvoje yra dvi – Vilniuje ir Kaune. Tuo tarpu sportingui pritaikytų šaudyklų visoje Lietuvoje yra apie 20. Augantis mėgėjų ir aikštelių skaičius parodo, kad stendinis šaudymas Lietuvoje sparčiai populiarėja.

„Jeigu man pavyko laimėti pasaulio taurės etapo ir planetos pirmenybių medalius, vadinasi Lietuvoje galima tinkamai pasiruošti aukščiausio lygio varžyboms. Tik reikia žinoti, kokiu keliu eiti“, – aiškino V. Grybė.

Šaudymo sportas pasižymi ir tam tikromis saugumo taisyklėmis. Kadangi šaudoma yra su ginklais, tai bet kam, atėjus į šaudyklą, šaudyti niekas neleis.

„Pirmiausia reikia išsilaikyti teorinį ir praktinį egzaminus ginklui įsigyti. Tada kreiptis į policiją, kuri išduos leidimus. Tik tada galima įsigyti reikalingą amuniciją ir ateiti sportuoti pas mus. Lietuvos medžioklinio šaudymo federacija organizuoja egzaminus būtent sportiniam šaudymui. Tuomet žmonės gali dalyvauti varžybose, bet negali užsiimti medžiokle ir naikinti gamtą“, – teigė šaulys.

Šaulių apranga turi nevaržyti judesių – svarbiausia, kad jie gerai jaustųsi. Kadangi varžybos vyksta įvairiu metų laiku, tai nuo to priklauso ir apranga. Taip pat yra naudojamos apsauginės liemenės bei ausinės.

Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: Viliaus Urbono ir asmeninio archyvo