Geriausia metų sportininke paralimpinio sporto kategorijoje antrus metus iš eilės išrinkta šaulė Raimeda Bučinskytė. Gana atsitiktinai su šaudymo sportu prieš maždaug dešimtmetį susidūrusi moteris dabar yra Europos vicečempionė, o šiemet jos laukia debiutas paralimpinėse žaidynėse.
„Labai malonu gauti įvertinimus, bet iš tikrųjų tai labai slegia pečius, nes atsakomybė yra didesnė, o taip pat apdovanojimai įpareigoja dar daugiau treniruotis. Todėl dabartinis mano gyvenimo etapas yra malonus, bet darbingas“, – sakė R. Bučinskytė.
R. Bučinskytė, būdama 15-os metų, pateko į motociklo avariją ir nuo tada nevaikšto. Kulkinį šaudymą ji treniruotis pradėjo 2013 metais.
„Daug kas gyvenime atsitinka netikėtai. Šaudymas taip pat į mano gyvenimą atėjo atsitiktinai. Dabar yra įprasta per gimtadienį ar šventes sukurti kokį nors siurprizą ir atrakciją. Tuo metu vyko neįgaliųjų šventė Šiauliuose ir turėjome galimybę išbandyti būtent šaudymą pistoletu. Man tai atrodė gana smalsu, bet po pirmų šūvių pasirodė kiek nuobodu. Atrodė, kad viskas paprasta ir lengva, nes gaiduką nuspausti nėra sudėtinga. Tuomet atrodė, kad tai ne sportas, o tiesiog pramoga“, – prisiminė sportininkė.
Visgi pasidomėjus giliau, šaudymo sportas pasidarė gerokai patrauklesnis.
„Reikia labai daug dirbti su savimi, kad pataikyčiau. Tai yra didelis darbas, reikalaujantis daug treniruočių, kad pavyktų tiksliai šaudyti“, – teigė ji.
Netrukus atsirado galimybės sudalyvauti pirmose vietinėse varžybose. R. Bučinskytė tuo metu dar negalvojo apie rimtą karjerą, tiesiog norėjo išbandyti jėgas, o vienintelis noras – nelikti paskutinei.
„Tikrai nenorėjau likti paskutinė ir pati žiopliausia, todėl treniruotėse įdėjau daugiau pastangų. Dar po pusmečio laukė kitos varžybos, o po metų jau atsirado noras pakovoti ir dėl medalių. Apie pasaulinį lygį net nesvajojau, mane viliojo tiesiog medalis paprastose klubo varžybose. Su kiekvienu renginiu rezultatai gerėjo ir tuo pačiu augo apetitas. Žinoma, tai reikalavo daugiau darbo, daugiau domėjimosi pačiu šaudymu, jo subtilybėmis, bet net ir tada netikėjau, kad galiu tapti Lietuvos rinktinės nare“, – šypsojosi R. Bučinskytė.
Visgi rezultatai greitai atvėrė ir tarptautinių varžybų duris. 2014 m. pasaulio taurės etape Didžiojoje Britanijoje lietuvė užėmė ketvirtą vietą, 2015 m. pasaulio taurės etape Lenkijoje ji buvo penkta. 2018 m. „Grand Prix“ serijos varžybose Lenkijoje R. Bučinskytė iškovojo sidabro medalį, o 2022 m. „Grand Prix“ serijos varžybose Serbijoje taip pat tapo sidabro medalio laimėtoja.
„Netikiu kažkokiomis įgimtomis savybėmis. Žmogus augdamas save ugdo ir auklėja, pradeda daugiau iš savęs reikalauti. Norint daugiau pasiekti sporte, žmogus turi būti labai disciplinuotas, turi labai aiškiai susitarti su savimi, ko nori ir tuo pačiu suvokti, kiek reikės įdėti laiko, pastangų, tų pačių finansų. Šaudyme, kaip ir kiekviename sporte, svarbiausia yra disciplina“, – pabrėžė šaulė.
Nors šaudymas, žvelgiant iš šono, neatrodė sudėtingas sportas pradedantiesiems, jis nėra pigus. R. Bučinskytės teigimu, tiek ginklai, tiek šoviniai, reikalauja nemažų investicijų. Ypač aukštame lygyje, kur kokybiški įrankiai yra brangesni.
„Išties yra sporto šakų, kurios reikalauja mažiau finansų. Šaudymas yra labai individualus sportas ir kiekvieną detalę reikia pritaikyti savo poreikiams. Čia kaip su bėgimo bateliais – bėgti gali su bet kokiais, bet norint jaustis komfortabiliai ir siekti maksimalių rezultatų, reikia būtent tau tinkančių batelių. Ginklą reikia prisijaukinti. Šiaip šaudymas nėra kažkuo unikalus, kiekvienas žmogus turi atrasti savo sporto šaką. Šaudymas yra susijęs su psichologija, emocijų valdymu. Atlikus prastą šūvį, negali nervuotis, o atliktus gerą – negalima džiaugtis. Norint tęsti šaudymą privaloma išlaikyti ramią širdį ir šaltą protą. Bet kokiu atveju, pabandyti tikrai verta, nes tik taip galima įvertinti, kas tinka, o kas ne“, – pasakojo sportininkė.
Nors Lietuvoje sąlygos nėra idealios, Šiauliuose gyvenanti ir sportuojanti R. Bučinskytė nesiskundžia.
„Džiaugiuosi, kad turiu galimybę treniruotis šaudykloje. Žinoma, tai nėra svajonių šaudykla, bet svarbu, kad ji išvis egzistuoja. Turiu svajonę, kaip turėtų atrodyti moderni šaudykla, juolab, kad esu mačiusi, kur treniruojasi užsienio sportininkai bei kokias sąlygas jie turi. Nepaisant to, esu dėkinga likimui, kad galiu šaudyti ir džiaugtis tuo, ką turiu“, – teigė R. Bučinskytė.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Lietuvos tinklininkės Šiauliuose pasiekė išsvajotą tikslą