Sunku paaiškinti, kodėl vos paminėjus Sartų vardą septynių iš dešimties žmonių vaizduotėje išnyra garsiosios žirgų lenktynės ir tik trijų – legendomis apipintas ketvirtas pagal dydį Lietuvos ežeras. Gal todėl, kad lietuvis ir žirgas daugiau nei tūkstantmetį – neatsiejami. Gal todėl, kad jų ryšį krauju sutvirtino nuožmios kovos su nekviestais atėjūnais dėl apgyvendintų žemių neliečiamybės. Gal todėl, kad ir šiandien eiklus ristūnas kelia ne mažesnį pasigėrėjimą nei sportinis automobilis.
Legendomis apipintas, šimtamečių tradicijų išgarsintas žirgų lenktynes galima laikyti dar vienu unikaliu reiškiniu Lietuvoje. Kaip ir Dainų šventę ar vienintelį pasaulyje Kryžių kalną. Argi neiškalbingas faktas, kad į šį mažą, vos daugiau nei pusę tūstančio gyventojų turintį Aukštaitijos miestelį per lenktynes iš atokiausių šalies pakraščių ir net užsienio suplūsta 40–50 tūkstančių žiūrovų?
2016 metų vasario 6 dieną Dusetose vyks jau 109-osios oficialiai rengiamos ristūnų lenktynės „Sartai 2016“. Ši sporto šventė ne tik garsina šį Aukštaitijos kampelį, bet ir pritraukia gausybę žirgų mėgėjų.
Perkoptas trečiojo šimtmečio slenkstis
Nelengva atsekti, kada žirgo kanopa pirmą kartą stuktelėjo į apsnigto Sartų ežero ledą. Šaltiniai byloja, kad šiemetės lenktynės, kaip organizuojamas, o ne stichiškas renginys, Dusetose bus jau 219-osios, oficialios – 109-osios.
Išlikę rašytiniai šaltiniai liudija, kad jau nuo XIX amžiaus pradžios žiemą ant Sartų ežero vykdavo žirgų lenktynės.
Bene gražiausia legenda pasakoja, kad lenktynių ant Sartų ežero ledo iniciatoriumi buvęs kadaise Dusetų apylinkėse gyvenęs piktas ponas. Kartą pas jį atėjęs samdinys ir paprašęs leidimo tuoktis su gražuole mergina. Ši ponui taip kritusi į akį, kad tas išsyk sugalvojęs, kaip paveržti nuotaką. Pikčiurna pirmiausia pasiūlęs jaunikiui palenktyniauti žirgais ant ežero ledo. Varžybų nugalėtojui ir turėjusi atitekti mergina. Ponas pasikinkė eikliausius savo žirgus, o kaimo vaikiui liko tik sena kumelė, kuria ir buvo atvykęs miestelin. Nežinia, kaip ten kas nutiko, bet vaikinas laimėjo. Ponas baisiai supyko ir liepė nugalėtoją nuplakti, tačiau sulig tais žodžiais po kojomis lūžo ledas ir gelmė jį prarijo kartu su visomis rogėmis bei eikliaisiais žirgais.
Apie šimtmečius gyvuojančias tradicijas išlikęs ne vienas pasakojimas. Tautiečiai dar prisimena visokeriopos pagarbos vertus žmones, iš kartos į kartą puoselėjusius žirgų lenktynių tradicijas, kuriomis garsėjo Dusetos. Vasario pradžioje, per Grabnyčias, buvo švenčiami vieni didžiausių parapijoje atlaidų, į juos susirinkdavo gausybė žmonių. Būtent tomis dienomis vykdavo niekieno neorganizuojamos lenktynės, o tarpusavyje susilažinusiems valstiečiams atsirasdavo puiki proga įrodyti, kieno žirgas eikliausias.
Krašto senoliai pasakoja, su kokia aistra šiai šventei buvo ruošiami žirgai. Ne tik puošiami įvairiaspalviais kutais, kaspinais, žvangučiais, dabinami ką tik išaustomis gražiausiomis gūniomis, bet ir šeriami kiaušiniais, cukrumi, net specialiai jiems kepta namine duona. Ne vien todėl, kad būtų greitesni, bet ir dėl to, kad gražiau atrodytų, o šeimininkas galėtų pasipuikuoti prieš kaimyną.
Nuo 1905 metų organizuotai rengiamos žirgų lenktynės Dusetose padarė nemenką įtaką ir arklininkystės plėtrai Lietuvoje. Ypač ja susidomėta po 1930-ųjų, kai Lietuvos vyriausybė bandai gerinti nupirko vieną gražiausių ir eikliausių garsiosios Orlovų veislės žirgų – grynakraujį ristūną Šachtiorą, apie kurį sklido legendos.
Vietos valdžia, pamačiusi, kad į niekieno neorganizuojamas lenktynes ant Sartų ežero ledo kasmet susirenka vis daugiau ne tik dalyvių, bet ir žiūrovų, suskato jas rengti. Vienas iš iniciatorių buvo dusetiškis agronomas J. Vaškelis. Jis renginiu sudomino ne tik įvairių organizacijų atstovus, bet ir vyriausybę bei Žemės ūkio rūmus. Šie 1933 metais įsteigė premijas greičiausių žirgų šeimininkams.
Oficialiai įteisinus žirgų lenktynes, sukurtos ir taisyklės. Žirgai pradėti skirstyti į klases, o dalyviai privalėjo mokėti nustatytą mokestį į specialų fondą, iš jo nugalėtojai gaudavo premijas. Pradėtų rengti oficialių lenktynių trasa driekėsi aplink Sartų ežero salas, jos ilgis, beje, nepakitęs iki šiol – 1600 metrų.
Margoje lenktynių istorijoje derėtų išskirti keletą faktų, turėjusių esminę įtaką renginio raidai ir populiarumui. 1937-aisiais pirmą kartą lenktynes sudrebino vietinis dūdų orkestras, po metų pirmąkart koncertavo aukštaičių drabužiais pasidabinęs moterų choras, surengta važių ir pakinktų paroda, o žiūrovams virš galvų praskrido (kalbama, vienus nustebino, kitus – labai išgąsdino) kariškių lėktuvas…
1939 metais lenktynėms ruoštasi itin kruopščiai: buvo parengtas scenarijus, didžiulė meninė programa, šventę transliavo radijas. Pirmą dieną visas dėmesys skirtas tik lenktynėms, o antrąją jau ėmė šurmuliuoti įvairios mugės.
Nesužlugdė nei karas, nei ideologija
Unikalu, kad tradicijos nebuvo pamirštos net karo metais, o frontui pasitraukus, 1945-aisiais, dalyvių, žiūrovų ir prizų gausa lenktynės pranoko visas iki tol vykusias.
Sovietmečiu lenktynių laimėtojui buvo skiriamas kosmonauto Aleksejaus Leonovo įsteigtas SSRS lakūnų kosmonautų prizas, jis vertintas kaip pagrindinis, garbingiausias.
1955 metais ristūnų lenktynės Dusetose paskelbtos respublikinėmis, o 1970-aisiais atgaivintos jas lydinčios mugės, kuriose galėjai išvysti kalnus riestainių, dešrų, varškės sūrių, taip pat pasivaišinti alumi, įsigyti aukštaitiškų suvenyrų. Dėl pagrindinio trofėjaus – Didžiojo žiemos prizo, kurį tradiciškai steigia Lietuvos žemės ūkio ministerija, – kasmet varžosi eikliausių ristūnų vadeliotojai.
Legendas kuria žmonės
Iš lūpų į lūpas perduodamuose prisiminimuose pasakojama apie šį renginį ir reginį kūrusius žmones – jų išmonė, nuoširdus triūsas tapo legenda. Džiaugiuosi, kad daugelį metų dirbant šių lenktynių spaudos centre teko laimė iš arčiau pabendrauti su dviem mohikanais, tikrais lenktynių simboliais, itin nusipelniusiais šalies žirgų sportui.
„Kaip šiandien menu 1972-ųjų vasarį. Nuo tada jau daugiau nei keturi dešimtmečiai nepraleidžiu nė vienų žirgų lenktynių. Likimas taip lėmė, kad iki 2008 metų buvau vienas pagrindinių organizatorių ir vadovavau teisėjų kolegijai, – pasakoja Sartų žirgų lenktynių vyriausiasis teisėjas Stasys Svetlauskas. – Jei visus įspūdžius, prisiminimus sudėčiau krūvon, didelė, graži knyga išeitų…“
S. Svetlauskui, regis, labiausiai į atmintį įsirėžę laikai, kai niekas neįsivaizdavo, kad lenktynės galėtų vykti ne ant Sartų ežero.
„Prisimenu, kiek būdavo kinkų drebulio, kol baigdavosi varžybos ir minios laimingai pasiekdavo krantą. Tik tada prasidėdavo mūsų, organizatorių, šventė“, – šypsodamasis pasakoja veteranas.
Sartų žirgų lenktynės – vienas iš nedaugelio renginių, kuriems ypatingą dėmesį skyrė tuometė valdžia. Tas dėmesys dar padidėjo, kai jos buvo paskelbtos respublikinėmis.
„Pagal seną tradiciją už lenktynių organizavimą būdavo atsakinga Žemės ūkio ministerija ir vietos savivaldybė (tais laikais – Vykdomasis komitetas), – prisimena S. Svetlauskas. – Tačiau ministerija ir jos darbas rengiant lenktynes atsidurdavo po Ministrų Tarybos didinamuoju stiklu. Prisimenu, kartą dar gerokai prieš lenktynes į Dusetas atvažiavo Ministrų Tarybos pirmininko pirmasis pavaduotojas Ksaveras Kairys. Braunamės per ežero pakrančių karklynus, žvelgiame į miestelio pakraščius. Vaizdas toks nykus – nors verk. Į gatvę – namų fasadai, o į ežero pusę – apšiurę gyvulių tvarteliai ir surūdijusia skarda apkalti lauko tualetai.“
Aukštam svečiui tai palietė širdį. Praėjus porai metų, vietos valdžios rūpesčiu vaizdą labiausiai gadinusioje vietoje iškilo du aštuonbučiai namai, į juos persikėlė sukrypusių lūšnų gyventojai. Neliko akis badančių lauko tualetų, imta tvarkyti pakrantę.
Rengimąsi lenktynėms lydėjo bemiegės naktys. Ypač buvo sunku prognozuoti orus. Žiūrėk, trasa jau pavyzdingai išvalyta, kruopščiai pasirengta varžyboms, nors pamiršk visa tai ir eik gerti alaus. Tačiau prieš pat lenktynes, lyg tyčia į pačią pavakarę, kad apsiniauks dangus, kad pakils nuo Daugpilio juodas debesis, kad pažers sniego ant Sartų ledo… Visas savaitės darbas – šuniui ant uodegos. O laiko likusi net ne para – keletas valandų. Jei dar prisiminus, kad pradžioje trasa valyta tik arkliais, pakinkytais į specialiai tam sukonstruotus „ožius“, kurių noragai sluoksnis po sluoksnio stumdavo sniegą į pakraščius.
„Iš kur tiek entuziazmo tada radosi? – ieškodamas atsakymo pats stebisi S. Svetlauskas. – Matyt, kaip tvirtino vienas aukštas svečias, viskas taip vyko dėl to, kad šalyje buvo tik dvi nacionalinės šventės – Dainų šventė ir žiemos žirgų lenktynės.“
Sniegą ėmus valyti traktoriais, darbas paspartėjo, tačiau gerokai padaugėjo baimės. „Traktoriai buvo ir įlūžę, bet, laimei, į dugną nenugarmėjo nė vienas“, – džiaugiasi pašnekovas.
Daugiausia įspūdžių S. Svetlauskui paliko ne pačios lenktynės, o džiaugsmas matant rengėjų pastangas ir areną paliekančių patenkintų svečių veidus.
„Per tiek metų lenktynėse mačiau daug aukšto rango svečių – politikų, ministrų, kosmonautų, rašytojų ir net prezidentų. Didžiausią įspūdį paliko prezidentas Algirdas Brazauskas, atvykdavęs kasmet. Jis ne tik domėjosi renginiu, bet ir stengėsi pabūti arčiau žmonių, išgirsti jų džiaugsmus ir rūpesčius, – prisimena S. Svetlauskas. – Dar gerokai prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą A. Brazauskas į Sartus kaskart atsiveždavo po tris tūkstančius rublių santaupų. Pasiteiraudavo organizatorių, kam galėtų įsteigti savo prizą, o dažniausiai tiesiog paklausdavo, kuriam iš dalyvių labiausia praverstų šios jo asmeninės santaupos. Vėliau prezidentas rublius iškeitė į litus.“
Teisėjavo ir olimpiadoje
Vienas pagrindinių Sartų šventės šulų – Lietuvos nusipelnęs treneris, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto garbės narys, žinomas teisėjas, teisėjavęs ir 1980-ųjų olimpinėse žaidynėse Maskvoje, Mečislovas Preišegolavičius.
„Džiaugiuosi, kad visas mano gyvenimas neatsiejamas nuo žirgų. Nuveikėme išties nemažai, o dabar jau kita karta tęs mūsų pradėtus darbus“, – likus porai mėnesių iki kelionės į anapilį kalbėjo Mečislovas – tikra Lietuvos žirgų sporto legenda, pamėgtam darbui ir kartu didžiajam pomėgiui atidavęs penkis dešimtmečius.
„Manau, daugelio dabar keikiamu sovietmečiu mūsų sporto šaka išgyveno itin gerus laikus. Pastatyta daug sporto bazių, lietuviai dalyvaudavo tarptautinėse varžybose, žiūrovai plūsdavo į lenktynes“, – prisiminė veteranas, teigęs, kad jo pamėgtas sportas buvo tapęs nacionaline sporto šaka. Ne veltui Sartų lenktynių laimėtojams, įvykdžiusiems nustatytus normatyvus, buvo suteikiamas Lietuvos sporto meistro vardas. Tai skatino jaunimą dalelę širdies atiduoti ir žirgams. Nuo seno žirgo atvaizdas puošia šalies tautines ir valstybines regalijas, jis apdainuotas dainose, gyvas legendose ir padavimuose.
M. Preišegolavičiaus, kaip ir S. Svetlausko, pažintis su Sartais prasidėjo būtent 1972-aisiais. Ar galėjo kas tada prognozuoti, kad šie vyrai taps garsiųjų žirgų lenktynių simboliais, be kurių ištisus keturis dešimtmečius Sartų žiemos sporto šventė bus tiesiog neįsivaizduojama?
„Niekada neišblės pirmasis įspūdis, – pirmąsias Sartų lenktynes prisiminė Mečislovas. – Išaušo gražus, nors ir labai šaltas, šeštadienio rytas. Atrodė, kad visi keliai Dusetų link susiliejo į vientisą margą juostą. Specialia atributika padabinti automobiliai iš Dzūkijos, Suvalkijos, Žemaitijos, net pajūrio užtvindė kelius į šį mažą Aukštaitijos miestelį. Dusetų gatvėse buvo keblu prasilenkti su kvieslių rogėmis, persirengėliais, muzikantais, dūdų maršu kviečiančiais arčiau arenos. Nors iki lenktynių pradžios buvo likusios pora valandų, Dusetos dūzgė nelyginat vasaros bičių spiečius. O ir pačios lenktynės buvo tokios, kokių ir šiandien verta pavydėti. Laukdami starto signalo nekantraudami trypė 110 žirgų ir per aštuonias dešimtis vadeliotojų.“
Žiemos šventės vaizdai iš esmės nekito ir vėliau, visos paliko ryškų ir įsimintiną pėdsaką. Renginys pasidarė dar įdomesnis, kai jį pradėjo rengti didelę patirtį sukaupusi bendrovė „Promo Events“. Žiemos žirgų sporto entuziastas sakė, kad šimtametė lenktynių tradicija jam panaši į piligrimų kelionę po šventas vietas.
Mečislovas prisipažino net prabėgus daugeliui metų jaučiantis tas emocijas ir jaudulį, žirgų sporto gerbėjus užvaldydavusį gerokai prieš varžybas. Kasmet sausio pabaigoje–vasario pradžioje tūkstančiai žmonių prilipdavę prie radijo imtuvų ir atidžiai klausydavęsi prognozių, specialių pranešimų apie Sartų ežero ledo storį, šeštadienio orus. Jei ledas būdavo 35–40 centimetrų, visi žinodavę, kad lenktynės būsiančios saugios, o sportininkai galėsią siekti gerų rezultatų.
Nespėjo parašyti knygos
Sartų ežero pakrantėje pastačius hipodromą, lenktynės perkeltos ten. Dėl žiūrovų ir sportininkų saugumo.
„Tačiau vanduo ledo takui lieti ir dabar pumpuojamas tik iš Sartų ežero. Taigi lenktynės vyksta ant to paties ledo, – tvirtino M. Preišegolavičius. – Norint hipodromo takus padengti ledu, iš Sartų ežero kasmet tenka „pasiskolinti“ apie 1500 kubinių metrų vandens.“
M. Preišegolavičius gerai prisiminė ir pirmąjį ką tik išrinkto prezidento Valdo Adamkaus apsilankymą lenktynėse. Nors buvo šalta, V. Adamkus atvyko kaip visuomet elegantiškai apsirengęs, be kepurės ir iškart įsitraukė į šventės šurmulį. Organizatoriams neliko nieko kita, kaip pasiūlyti prezidentui šiltesnį drabužį. Šis mielai jį paėmė.
Mečislovas slapta audė svajonę išleisti knygą, kurioje ne tik būtų papasakojęs apie įsiminusias lenktynes, bet ir pasidalijęs su jomis susijusiomis spalvingomis istorijomis. Nors gražiausią istoriją, kaip teigė pašnekovas, rašo žmonės – tikri šios srities specialistai, entuziastai.
Didžiausia laime M. Preišegolavičius laikė jam tekusią garbę sutikti ir iš arti pažinti daug žmonių, kurių vardai ir laimėjimai įrašyti į šios unikalios sporto šventės istoriją.
Sunku pamiršti pirmojo Lietuvos žirgų sporto meistro Alfredo Žarnausko, Prano Navalinsko, kurio unikalioje sportinių trofėjų kolekcijoje – net 214 iškovotų prizų, Ivos Kostigovo, kuris ledo taku skriejo gerokai perkopęs solidų 80 metų amžių, startus ir iškovotas įspūdingas pergales.
Tekstas: Juozas MAŽEIKIS
Nuotraukos: Algimantas BRAZAITIS
7 žiemos pramogos