Atrodo, jis padarė neįmanoma, juk dar nė vienas lietuvis nebuvo dalyvavęs buriavimo profesionalų lenktynėse aplink pasaulį „Volvo Ocean Race“. Rokas Milevičius praėjusiais metais su „Team Brunel“ komanda devynis mėnesius pasaulio jūrose ir vandenynuose varžėsi dėl geriausiųjų vardo. Lietuvio užsispyrimas neturi ribų, o svajonės – iki dangaus.
Po trijų mėnesių, kuriuos praleidai Lietuvoje, vėl sutiksi savo draugus iš „Brunel“. Smagu, kai komanda susirenka?
Pirmą kartą po pertraukos susitiksime Vest Indijoje, Antigvos saloje. Vėl buriuosime drauge po „Volvo Ocean Race“ varžybų. Mūsų laivas vis dar vandenyje, galime toliau treniruotis. Treniruotės būtinos, kad palaikytume gerą formą. Per dvejus metus tapome draugais, mums smagu vėl susitikti ir daryti tai, kas visiems patinka, – buriuoti. Dar vienas svarbus tikslas – rasti rėmėjų 2017 metų varžyboms. Žiemą treniruotės ir varžybos vyksta Karibuose, nuo balandžio laivai pradeda plaukti į Europą, buriuosime Viduržemio jūroje. Bus arčiau.
Buriavimas daug kam gali atrodyti svajonių darbas: laivas, saulė, jūra, palmės ant kranto. Ir vis dėlto, kodėl tai – sportas?
Pirmoji klausimo dalis: tikrai tai – svajonių darbas. Daugelis pasaulio buriuotojų svajoja apie tai, ką aš turiu, jie galėtų daug padaryti, kad tik atsidurtų mano vietoje arba su manimi apsikeistų. Tačiau apie saulės, jūros ir denio malonumus nieko džiugaus pasakyti negalėčiau. Laive sėdėti ant denio neturi laiko, nuolat ką nors veiki – lenkiesi, stumi, trauki, keli. Visada šlapias, saulėje, vėjo nugairintas… Kai viso to gauni su saiku, per atostogas – puiku, tačiau kai saulės, vėjo ir vandens per daug, atsiranda nepatogumų (šypsosi). Įgulos nariai neturi laiko mėgautis vaizdais, rytais aptariame darbus, susitinkame su rėmėjais, ruošiame laivą buriuoti, skirstomės pareigomis, paskui plaukiame buriuoti, išmėginame naujoves, bandome, kad laivas plauktų greičiau.
Kokios tavo pareigos laive?
Paprastai laive būna keletas neprofesionalų, mėgėjų. Jiems perleidžiame sunkesnius fizinius darbus – „kavamalės“ patiems sukti nebereikia. Bet prisiimame atsakomybę už žmones, kurie plaukia kartu, svarbu, kad jie nesusižalotų, kad nesugadintų laivo. Lenktynėse dalyvaujančiuose laivuose jėgos didžiulės, ant virvių – nuo 3 iki 12 tonų svorio. Vienas neatsargus judesys ir gali lengvai netekti rankos ar kojos.
Kas yra tie ekstremalai, kurie kartu su jumis leidžiasi į plaukimą?
Mūsų rėmėjai, draugai.
Ar jie nenervina?
Kiekvienas naujas laivo įgulos narys neprofesionalas pereina griežtą atranką. Lieka tik tie, su kuriais galime kartu dirbti ir plaukti. Į dienos pasiplaukiojimus gali imti bet ką, tačiau ilgoms kelionėms renkamės tuos, kurių vertybės mums tinka.
Galima nuspėti, kad užaugai laive.
Beveik. Buriuoti pradėjau kone tuo pat metu, kaip ir eiti į mokyklą. Didžiausias čia – tėčio nuopelnas. Prisimenu, šešiamečiai su pusbroliu Kauno jachtų klube žaidėme tenisą. Mušinėti kamuoliuką į sienelę pasirodė nuobodu, taigi sumanėme paišdykauti – prisirinkome akmenų ir pradėjome mėtyti į šalia stovinčius laivelius. Mus pamatė buriuotojų treneris, nusprendė susirasti mūsų tėvus. Paaiškėjo, kad treneris – tėčio pažįstamas, tėtis jaunystėje ir pats buriavo. „Kol tu žaidi tenisą, tegu vaikas buriuoti pasimoko“, – pasiūlė treneris. Taip aš pradėjau, paskui sesė, galiausiai tėtis ėmėsi mus treniruoti – kaip reikiant įsivėlėme visa šeima. Pusbrolis Gintautas Milevičius, beje, irgi tapo buriuotoju, jam puikiai sekasi.
Buriavimas juk galėjo taip ir likti vaikystės sportu. Kodėl pradėjai rimtą buriuotojo karjerą?
Matyt, toks charakteris. Esu iš tų, kurie užsispyrę siekia tikslo. Man pasisekė – tėvai skatino šį pomėgį, daug padėjo. Kai baigėme mokyklą, daugelis iš mano komandos su buriavimu atsisveikino, rinkosi profesiją. Aš taip lengvai durimis trenkti negalėjau – „Laser“ klasėje man geriausiai sekėsi. Į Pekino olimpiadą nepatekau, likau pirmasis už brūkšnio. Man buvo dvidešimt, supratau, kad galiu labiau pasistengti. Londono olimpinėse žaidynėse dalyvauti pavyko, tačiau po jų supratau, kad į olimpinį sportą nebegrįšiu. Jis reikalauja pernelyg daug energijos, laiko, jėgų, o sąlygos nėra pačios idealiausios.
Du kartus apiplaukęs Horno ragą pradėjau svarstyti – o kas toliau? Pagalvojau, kad norėčiau savo patirtį perduoti kitiems, buvau tikrai daug išmokęs. Pradėjęs treniruotes Kauno buriavimo mokykloje vieną dieną radau skelbimą, kad olandai ieško žmonių savo įgulai. Nusprendžiau pamėginti, man tai buvo vienintelė galimybė prasibrauti į „Volvo Ocean Race“ lenktynes. Nusiunčiau gyvenimo aprašymą, jame buvo įrašytos ir olimpinės žaidynės, ir svarbiausios Europos varžybos, ir „Ambersail“, ir krūva šviežių jūrmylių.
Džiaugeisi, kai tave pakvietė atvykti?
Buvo toks lyg ir nusistovėjęs laikas – trenerio darbas, namai, šeima. Tačiau pasitariau su žmona Erika ir abu nusprendėme, kad reikia bandyti, nes kitos tokios galimybės gali ir neatsirasti.
Teko atlaikyti didžiulę konkurenciją?
Olandai turi daug talentingų buriuotojų, olimpinių čempionų – kam jiems lietuvis? Tačiau „Brunel“ komandos kapitonui reikėjo tik pačių geriausių, tik buriuotojų, turinčių tam tikrų savybių. Visi kandidatai turėjome išlaikyti fizinių ir psichologinių gebėjimų testą.
Dabar jau žinai, kokios savybės svarbiausios geram buriuotojui?
Noras laimėti, pasiryžimas, ambicijos ir sugebėjimas mokytis. Pirmieji dalykai paaiškėjo iš psichologijos testo, mokymosi kreivė – antrajame etape. Gydytojai, fizinio parengimo treneriai, psichologai ir pats kapitonas mums visiems skyrė balus. Juos suskaičiavę pakvietė pirmuosius. Tik pačioje pabaigoje sužinojome, kad mudu su belgu Louis Balcaenu gavome aukščiausius įvertinimus.
Ar tai suteikia pasitikėjimo?
Turėjau tam tikrų savybių, kurių reikėjo „Brunel“ komandos kapitonui. Nuo vaikystės turėjau tikslą, svajonę ir užsispyrusiai jų siekiau. Visą laiką iš savęs reikalavau maksimumo, buvo itin sunkių momentų. Todėl visada stengiuosi palaikyti olimpiečius, taip pat buriuotojus, kurie atstovauja Lietuvai gaudami itin vargingą finansavimą. Jų įdėtų pinigų, pastangų ir sveikatos niekas nelinkęs skaičiuoti.
Varžybose turi itin didelę palaikymo komandą…
Tėtis, sesė buvo atvykę į lenktynių etapus Europoje, žmona keliavo kartu su manimi aplink pasaulį, tai buvo lyg ir mūsų išankstinė povestuvinė kelionė.
Praėjusią vasarą po devynių metų draugystės vedei. Ar žmona Erika buriuoja?
Erika niekada neburiavo, nors visi, kas su manimi susideda, anksčiau ar vėliau pradeda. Buriavimas man yra darbas, laisvalaikiu aš labai ir nesiveržiu, geriau pagrybauju miške, pasivaikštau, dviračiu pavažinėju.
Visai neseniai susilaukėte dukrytės. Tėvystė tau – naujas iššūkis?
Pirmąsias savaites buvau kartu, dabar vėl prasideda sezonas – išskrendu, grįžtu, vėl išskrendu. Kelionės išvargina, išmuša iš ritmo, tačiau jos – mano darbo dalis.
Kokia svajonė dabar?
Dar kartą lenktyniauti „Volvo Ocean Race“. Šį kartą mano kelias į varžybas paprastesnis, belieka dirbti ir tikėti, kad pasiseks tapti nugalėtoju.
Tekstas – Laisvės Radzevičienės
Nuotraukos – TEAM BRUNEL
Pakvaišusi dėl šokių