Geros nuotaikos ir energijos nestokojanti šiaulietė „Sportland“ parduotuvės Vilniuje, prekybos centre „Panorama“, vyriausioji pardavėja Roberta Navickaitė, kaip ir daugelis šio parduotuvių tinklo darbuotojų, mėgsta sportą. Jos aistra – irklavimas. Ir nors pastaruoju metu į valtį sėda retai, 21-ų mergina teigia, kad būtent sportas išugdė tvirtą charakterį.
Pirmas kartas valtyje – daugiau streso nei malonumo
Prieš pirmą kartą išgirsdama pasiūlymą pabandyti irkluoti valtį, Roberta šešerius metus savo mokykloje (Šiaulių Ragainės progimnazija – aut. past.) lankė šiuolaikinių šokių būrelį ir neturėjo minčių apie jokią kitą veiklą, juolab – irklavimą:
„Taip nutiko, kad mūsų šokių grupę nutarė sujungti su vyresnių merginų grupe. Man tuo metu buvo 13-a, o jos – beveik studentės, todėl nutariau ieškotis naujos veiklos. Pusantrų metų vyresnė mano sesuo žaidė mokyklos kvadrato rinktinėje, tad aš vis dažniau užsukdavau į sporto salę. Vieną dieną mano kūno kultūros mokytojas, būsimas irklavimo treneris Alis Striška pakvietė pažaisti krepšinio ar tinklinio, tačiau jau buvo paruošęs kitą planą, – pasakojo mergina. – Puikiai suprantu trenerį, jis nenorėjo išgąsdinti, mat irklavimas iš pirmo žvilgsnio nėra moteriškas sportas…“
Treneris A. Striška tąkart aštuntokę Robertą ir dar porą vaikų nusivežė prie Takšos ežero Šiauliuose ir pasiūlė pabandyti irkluoti valtį.
„Man nepatiko. Tačiau ne pats procesas, o tai, kad mane pasodino į dvivietę valtį su mergaite, kuri jau seniau irklavo, dėl to priešinosi, kad teks irkluoti su naujoke. Ji visaip judino valtį, kad aš išsigąsčiau. Buvo daugiau streso nei malonumo“, – prisiminė pašnekovė.
Nuo pat pirmų žingsnių lydėjo sėkmė
Tačiau blogos emocijos daugiau nepasikartojo, mat toliau Robertą lydėjo tik sėkmė.
„Labai greitai, gal po mėnesio treniruočių, pasirodžiau Šiaulių miesto čempionate. Irklavau vienvietę valtį ir aplenkiau trejus metus irklavusią merginą, kuri kelios dienos iki varžybų pasakė, kad dvivietės valties su manimi neirkluos. Net nežinau, stresas, kurį patyriau, ar pyktis, užsispyrimas padėjo pasiekti tokį gerą rezultatą šiose varžybose. O ta mergaitė daugiau niekada su manim nesikalbėjo“, – juokėsi sportininkė.
Treneris naujokės labai nespaudė, tad žiemą Roberta treniravosi ne itin daug, bet vis tiek iškovojo 3-iąją vietą Lietuvos uždarų patalpų žiemos čempionate.
„Jaučiausi žiauriai kieta“, – juokavo šiaulietė.
Pergalių garantas – užsispyrimas
Pavasarį prasidėjęs intensyvus darbas davė rezultatų. R. Navickaitė dalyvavo „Družbos“ regatoje Maskvoje ir užėmė 4-ąją vietą, vėliau Europos jaunių čempionate Lenkijoje liko 12-ta.
„Labai labai ant savęs pykau dėl tokio rezultato, verkiau. Todėl po varžybų labai daug dirbau“, – neslėpė šiaulietė ir pridūrė, kad yra labai užsispyrusi.
Manau, sporte svarbiausia – charakteris, azartas, noras įrodyti. Pirmiausia – sau. Sportas suformavo ir mano asmenybę: nors sunku, reikia susikaupti, dar padirbėti, ir viskas bus gerai.
Kitąmet Europos jaunių čempionate Roberta užėmė 8-ąją vietą, kas Lietuvos atvirojo čempionato ir Baltijos šalių žaidynių čempionės bei Baltijos šalių čempionato 2-osios vietos laimėtojos irgi nedžiugino.
„Teliko guostis nepalankiu oru ir sėkmės trūkumu. Tačiau tokia jau esu – jei turiu tikslą, stengiuosi pasiekti visais būdais. Dėl nelengvo mano charakterio ir treneris kentėdavo – būdavo ir ašarų, ir „nenoriu“, ir visokio kitokio maišto“, – atviravo irkluotoja.
Paklausta, kodėl treneris nusižiūrėjo būtent ją, Roberta sudvejojo:
„Net nežinau, gal dėl to, kad visada buvau labai aktyvi. Neturėjau irkluotojams reikalingų duomenų – nebuvau atletiška, ištverminga, tačiau visada buvau labai užsispyrusi. Manau, sporte svarbiausia – charakteris, azartas, noras įrodyti. Pirmiausia – sau. Sportas suformavo ir mano asmenybę: nors sunku, reikia susikaupti, dar padirbėti, ir viskas bus gerai“, – nusišypsojo pašnekovė.
Koją pakišo sveikata
2012 metais R. Navickaitė tapo Lietuvos atvirojo čempionato nugalėtoja, 2013-ųjų Europos jaunių irklavimo čempionate užėmė 6-ąją vietą, tais pat metais Lietuvos atvirajame čempionate iškovojo auksą, vėliau 2012 metais paskelbta pasaulio jaunių irklavimo čempionato 8-osios vietos laimėtoja.
Tačiau perėjusi į jaunimo kategoriją Roberta suprato, kad medalių mažės.
„Prasidėjo nugaros skausmai, patyriau traumų, o blogiausia – išsivystė širdies liga. Nežinau, ar tai susiję su dideliais treniruočių krūviais, tačiau juos teko mažinti, vieną žiemos sezoną išvis praleidau. Grįžti į sportą įkalbėjo mama ir sesuo, tačiau nebeužėmiau tokių aukštų vietų“, – pasakojo mergina.
Paskutinė reikšminga Robertos pergalė – 2-oji vieta 2014 metų Lietuvos atvirajame čempionate.
„Kai kartais prisimenu, kiek laiko praleista treniruotėse, pagalvoju: juk galėjau kitaip praleisti paauglystę, tačiau vis tik tai buvo geriausi mano gyvenimo metai – nieko nekeisčiau…“ – pridūrė R. Navickaitė.
Atsisakė irklavimo, tačiau ne sporto
Baigusi mokyklą, šiaulietė išvyko studijuoti dietetikos į Klaipėdą, bandė treniruotis, tačiau po pusmečio iš to miesto pabėgo. Kaip sakė, viskas ten buvo gerai, bet kažko „nelipo“. Vėliau perstojo į tą pačią specialybę Vilniaus kolegijoje. Bandė treniruotis Trakuose, bet…
„Pritrūko motyvacijos, palūžau psichologiškai, stigo laiko sau, poilsio. Kaip tik tuo metu susiradau darbą „Sportland“. Atsisakiau irklavimo, tačiau neatsisakiau sporto ir, manau, niekada neatsisakysiu. Stengiuosi du tris kartus per savaitę pabėgioti, nuvažiavusi į gimtuosius Šiaulius pairkluoju – ten mano valtis vis dar stovi“, – šypsojosi pašnekovė.
Ir darbe siekia tobulumo
Sporto prekių parduotuvėje „Sportland“ Roberta dirba pusantrų metų. Šiaulietė teigia, kad kitokio pobūdžio parduotuvėje savęs net neįsivaizduoja:
„Aš visada su kedais – kokioje gi dar parduotuvėje galėčiau dirbt? Man čia patinka, čia savos rogės. Kai gauname prekes, įdomu viskas: medžiaga, technologija, kaip pagaminta… Dėl to skaitau apie prekes anglų kalba, mokau naujokus. Noriu, kad mūsų pardavėjai suteiktų kuo daugiau ir kuo kokybiškesnės informacijos klientams. Todėl darbe, kaip ir sporte, būna, ateinu anksčiausiai, o išeinu paskutinė“, – pokalbį baigė pardavėja dirbanti Roberta.
Roberta Navickaitė po emocingo finišo
Tekstas – Karinos Sėrikovos
Nuotraukos – Vyganto Skaraičio
Modernumas, prisiglaudęs istorijos pašonėje