Rankininkių ambicijos – tik kilti

Lietuvos moterų rankinio rinktinėje įsisukę permainų vėjai atpūtė teigiamų pokyčių. Užsieniečio treniruojama rinktinė ne tik atrodo solidžiau, bet ir slapčia pasvajoja žaisti 2018 m. Europos čempionate Prancūzijoje.

Apie žygį į Europą, žinoma, dar per anksti kalbėti – žemyno pirmenybių atrankoje lietuvės sužaidė vos dvejas rungtynes. Bet kokios rungtynės tai buvo!

Šeštojoje atrankos grupėje Lietuvos moterų rinktinė, rodės, neturi jokių galimybių, bet jau po pirmosios akistatos iš Oldenburgo parsivežė tašką, lygiosiomis sužaidusi su nuolatinėmis Europos ir pasaulio čempionatų dalyvėmis vokietėmis.

Antrą kovą Ispanijai lietuvės namie pralaimėjo, bet kone iki pabaigos priešinosi 2012 m. Londono olimpinių žaidynių bronzos medalio laimėtojoms.

2018-ųjų kovą dar laukia dvejos rungtynės su Turkija, paskui – atsakomosios dvikovos su vokietėmis ir ispanėmis. Ir nors kol kas lietuvės yra trečioje grupės vietoje, kuri negarantuoja teisės žaisti finalo etape (į jį pateks po dvi pirmąsias septynių grupių rinktines ir geriausia komanda, užėmusi trečią vietą), jau kalbasi ir apie jį.

„Tikrai galime patekti į finalo etapą. Su merginomis svarstėme: jei ir toliau būsime tokios vieningos, jei ir toliau taip atkakliai sieksime tikslo, mes galime tai padaryti“, – įsitikinusi rinktinės lyderė Brigita Ivanauskaitė.

Trauma – tai vienai, tai kitai

Devyniolikametė šviesiaplaukė klaipėdiškė – akivaizdžiausias įrodymas, kad permainų vėjai rinktinei buvo palankūs. Prieš porą metų moterų rinktinėje debiutavusi puolėja ilgai gydėsi sunkią traumą, tačiau abejose atrankos rungtynėse buvo aiški lyderė: į vokiečių tinklą pasiuntė 5, į ispanių – 9 įvarčius.

Gal ir Brigitos sesuo dvynė Roberta būtų buvusi tarp lyderių, mat abi Ivanauskaitės žaidžia kairiajame pusiau krašte ir per rungtynes varžosi dėl minučių aikštėje, bet per akistatą su vokietėmis jai skilo dešinio riešo kaulas.

„O aš nuo pernai birželio devynis mėnesius gydžiausi koją: trūko priekiniai kryžminiai raiščiai, teko iškentėti dvi operacijas ir ilgą reabilitaciją, todėl labai užjaučiu seserį – žinau, kaip sunku, kai negali žaisti“, – sakė Brigita.

Pasinaudojo suteikta galimybe

Žaisti ji nori. Nors į rankinį judri ir sportiška mergaitė pateko vėlai – sulaukusi dvylikos. Po kurio laiko prie Brigitos prisidėjo Roberta. Dvynės iškart išsiskyrė ne tik ūgiu – Brigita išstypo iki 185 cm, Roberta pora centimetrų žemesnė, bet ir talentu. Patekusios į Lietuvos rinktinę seserys irgi nelaukė kitų malonės – pačios siekė pasinaudoti suteikta galimybe ir aikštėje įrodinėjo esančios vertos pasitikėjimo.

Juolab kad žaisti rinktinėje tapo malonu. Anksčiau komandą krėtė skandalai, kai federacija neišgalėjo nupirkti lėktuvo bilietų ir tekdavo kratytis autobusu, o lyderės teigė nebenorinčios žaisti rinktinėje. Anksčiau rinktinėje trūko specialistų ir buvęs strategas Antanas Skarbalius vienas neįstengdavo visko spėti.

„Dabar viskas pasikeitė ir tą mato visi – ir mes, ir sirgaliai“, – įsitikinusi B.Ivanauskaitė.

Pasikeitė kaip tik tada, kai 2016-ųjų rudenį moterų rinktinę treniruoti pradėjo Bo Miltonas Andersenas – ne itin žinomas, bet ambicingas specialistas iš Danijos. 43-ejų metų danas 2014-2015 metų sezoną dirbo Vokietijos moterų rankinio bundeslygoje, o kitus karjeros metus leido žemesnėse lygose. Darbas Lietuvos rinktinėje jam – tarsi galimas tramplinas kilti aukščiau. Todėl savų tikslų turi ne tik lietuvės rankininkės, bet ir jų treneris.

„Dabar rinktinėje turime kelis už skirtingas sritis atsakingus trenerius: vienas moko gynybos, kitas – puolimo, trečias dirba su vartininkėmis. Vienas treneris negali visko žinoti. Ir senbuvės yra mūsų trenerės – kiekviena noriai dalijasi patirtimi ir patarimais. Šis atrankos ciklas jau parodė, kad tokios permainos buvo svarbios, nes tapome rinktine, galinčia pakovoti ir dėl taškų, ir dėl pergalių“, – tvirtino B.Ivanauskaitė.

Ieško papildomo darbo

Pastaruosius porą metų Klaipėdos „Dragūno-Viesulo“ komandoje žaidusios dvynės Ivanauskaitės šį sezoną išsiskyrė: Brigita išvyko į Norvegiją, Fredrikstado klubą, Roberta patraukė į Daniją – į „Fredericia“ komandą.

„Vienintelė priežastis, kodėl išvykome į skirtingas šalis, yra ta, kad rankinio aikštėje turime dalytis ta pačia pozicija“, – šyptelėjo B.Ivanauskaitė.

Dvynės varžosi tik aikštėje. Šalia jos Brigita ir Roberta – geriausios draugės. „Iki rinktinės stovyklų buvome išsiskyrusios keliems mėnesiams, tai susitikusios vis negalėjome atsikalbėti“, – pasakojo rinktinės lyderė.

Nors didžiausią dėmesį Brigita skiria rankiniui, Norvegijoje nelengva išgyventi net iš profesionalės atlyginimo. „Ieškau papildomo darbo – jau buvau pokalbyje darželyje, nes labai myliu vaikus. Norėčiau juos prižiūrėti“, – neslėpė perspektyvi rankininkė.

Tačiau dirbti ji žada tik tiek, kiek tai netrukdys rankiniui, nes čia svarbiausias ne talentas, kuriuo apdovanotos abi dvynės, bet juodas darbas.

Faktai ir skaičiai

• Lietuvoje yra 36 rankinio sporto klubai. Pernai surengtos 35 varžybos, 8 jų – tarptautinės. Varžybose dalyvavo 5509 rankininkai, iš jų 1705 buvo moterys.
• Sporto mokyklose 2016-aisiais treniravosi 2518 rankininkų, klubuose – dar 1176.
• Šalyje yra 13 nacionalinės, 14 tarptautinės kategorijos rankinio teisėjų. Dar 21 arbitras turi žemesnę kategoriją.
• Lietuvoje dirba 104 rankinio treneriai.

 

Tekstas: Birutės Pakėnaitės
Nuotraukos: Evaldo Šemioto, rankinis.lt