Viltė Lubytė – Lietuvos moterų rankinio rinktinės narė, viena Kauno „ACME-Žalgirio“ komandos lyderių. Darbą finansų srityje su rankininkės karjera derinanti sportininkė didžiuojasi galėdama ginti savo šalies garbę tarptautinėje arenoje, bet apgailestauja, kad jos sporto šaka Lietuvoje susilaukia mažai dėmesio.
Sudėtingos sąlygos, maža konkurencija ir menkas finansavimas – didžiausi Lietuvos moterų rankinio stabdžiai. Tas jaučiasi ir pastarųjų metų rezultatuose. Neseniai Lietuvos moterų rankinio rinktinė dalyvavo pasaulio čempionato atrankos turnyre Šiaurės Makedonijoje. Nors pirmąsias rungtynes lietuvės po pergalino V. Lubytės įvarčio laimėjo prieš graikes, vėliau skaudžiai buvo pralaimėta Šiaurės Makedonijos bei Islandijos rankininkėms ir taip nutrūko kelias link planetos pirmenybių.
V. Lubytė papasakojo apie savo kelią rankinyje, svarbiausias pergales ir ateities perspektyvas.
Kaip atradai rankinį?, – sportlandmagazine.lt paklausė V. Lubytės.
Rankinį atradau būdama ketvirtoje klasėje Garliavoje. Tuomet mano pirmasis treneris Mindaugas Mocevičius kvietė sportuoti ne rankinį, o ateiti į sporto būrelį. Su laiku pradėjome vis daugiau žaisti rankinį, susipažinti su taisyklėmis ir kamuoliu. Tuo metu labiausiai žavėjo tai, jog rankinis – komandinis žaidimas.
Kokie didžiausi sunkumai žaidžiant rankinį?
Man asmeniškai didžiausi sunkumai nutinka susidūrus su traumomis, kurios rankinyje nėra svetimas reiškinys. Tačiau esant dideliam norui, traumos yra išgydomos, o didelis užsispyrimas neleidžia pagalvoti apie sporto metimą. Kalbant bendrai, tai rankinis yra daug sudedamųjų turintis žaidimas, aikštėje neužtenka vien gero pasirengimo. Didelę dalį sudaro protinis darbas, kuomet sprendimus reikia priimti greitai besikeičiant situacijoms.
Ką tau reiškia atstovauti savo šaliai? Ar tai buvo viena iš tavo svajonių?
Svajonę žaisti jaunių, o vėliau ir moterų, rinktinėje turėjau tikriausiai nuo penktos klasės. Pamenu, kad giminėje visiems kartodavau, kad žaisiu jaunių rinktinėje. Man tai buvo labai didelis tikslas. Atstovauti nacionalinei moterų rinktinei yra didelė garbė, meilės Tėvynei išraiška.
Ko trūksta moterų rankiniui, kad rinktinė pasiektų geresnius rezultatus?
Manau, kad pirmiausia Lietuvoje trūksta trenerių, kurie paruoštų disciplinuotus jaunus sportininkus, įskiepytų jiems aukščiausius tikslus sporte. Šiai dienai daug jaunų žaidėjų nejaučia atsakomybės, nelanko treniruočių, yra nemotyvuoti. Kita problema, žinoma, finansavimas. Sportas – puiki priemonė Lietuvos jaunimo edukacijai, tačiau norint išgyventi ir visą laiką skirti profesionaliam treniravimuisi ir individualaus meistriškumo tobulinimui, lėšų reikia ne tik krepšinio ar futbolo komandoms, bet ir rankinio.
Moterų rinktinė susiduria su aukšto meistriškumo žaidėjų trūkumu. Kai kurios žaidžia užsienio klubuose, bet rinktinei atstovauti nesutinka. Manau, kad didelę dalį to sudaro asmeninės priežastys ir nesaugumas, kadangi žaidėjos, žaidžiančios rinktinėje, dažnu atveju net nėra apdraustos rungtynių metu. Rinktinės sudėtį pagrinde sudaro Lietuvos klubus atstovaujančios rankininkės, kurių deja, profesionalėmis šiai dienai vadinti negalime.
Kurios karjeros rungtynės ar pergalė labiausiai įsiminė?
Visos pergalės svarbios, ypač didelis noras yra laimėti atstovaujant „ACME-Žalgirio“ klubui Europos lygio rungtynėse. Svarbią pergalę iškovojome praėjusiais metais prieš Juodkalnijos komandą, tai leido mums išeiti į kitą etapą Europos iššūkio taurėje. Asmeniškai įsimintiniausios rungtynės yra atstovaujant Lietuvos rinktinei, kai sužaidėme lygiosiomis su Vokietijos rinktine, o prieš mažiau nei mėnesį laimėjome prieš graikes. Tarptautinio lygio rungtynės suteikia neįkainojamos patirties tobulinant komandinius ir individualius veiksmus.
Kaip sekasi suderinti rankinį ir darbą? Ar turi vilčių pragyventi tik iš rankinio?
Labai džiaugiuosi, kad įmonė, kurioje dirbu, leidžia derinti darbą su sportu. Treniruotes pavyksta suderinti ne tik su sportu, bet ir su magistro studijomis. Komandos treneris Antanas Skarbalius kelia didžiausius tikslus ir skatina derinti akademinę veiklą su sportu, o didžioji dalis komandos tai puikiai įgyvendina. Šiai dienai Lietuvoje vilčių pragyventi tik iš rankinio nėra ir tai trukdo visam rankinio lygiui Lietuvoje, nes galimybės profesionaliai treniruotis du kartus į dieną neturime.
Kaip leidi savo laisvalaikį, kokius hobius turi?
Mėgstu aktyvų laisvalaikį, karantino laikotarpis tai varžo, todėl pagrindinis akcentas yra profesinė veikla, studijos ir sportas. Labai domiuosi finansų ir marketingo sektoriais, stengdamasi suvokti, kad norint gyventi finansinėje laisvėje, tik sporto neužtenka.
Tekstas: Dominyko Genevičiaus
Nuotraukos: DIEM fotografija
Pavasaris išviliojo bėgimo entuziastus: kokių taisyklių laikytis po žiemos pertraukos?